Kesagiri,
Ateičiai (liečia ir visus!) dėk mažesnį prisegtuką, kuris neištampo lango pločio, kad paskui skaityti neina. Šįkart sumažinau - kitąkart tiesiog išmesiu kaip neatitinkančius techninių reikalavimų.
Manau, kad mes nesiginčijame, mes diskutuojame ir bandome (kol mūsų neužčiaupia 
) išsakyti savo individualų požiūrį, pasidalinti savo asmenine patirtimi.
Nesu nei vieno užčiaupęs, net jei ir naudojo asmeniškumus prieš mane - svarbu, kad vis dar būtų temos rėmuose. Man iš viso pilnai priimtinas britiškas diskusijų metodas, nors kai kas linkęs tik priimti “politkorektišką“ amerikietišką, draudžiantį
“ad personum“ argumentaciją. Jei matau “tu esi pižaminis, nes A) B) C)“ - man viskas tvarkoje. Tikri asmeniškumai prasideda prie “tu esi ežers, bet aš nieko nekomentuosiu, nes su tavimi nedraugauju“...
Tie reti atvejai, kai teko imtis sankcijų, lietė arba visuotinai (tiksliau - viešai ir vyraujančios nuomonės išreiškusiųjų) sutarimą, kad ribos peržengtos, arba pereita prie asmeniškumų neargumentuotai (Viktor atvejis), arba vienas sektantas buvo tuomet iš viso girtas (čia faktas, tarp kitko), kai rašė, dėl ko jį su viskuo net Foruminis Žmogėdra “suvalgė“.
Daugiau netrukdžiau niekam!
Jei esate “kieti“ - tai ir pakelsite “kietą“ diskusijų stilių. O kas turi tvirtą kūną, bet jautrią sielą - tas patyli savaime...
Kapiš?..
P.S. mano asmeninis požiūris į diskusijos stilių ir moderavimą nebūtinai sutampa (tiksliau - visai nesutampa!
) su kitų moderatorių ir administratoriaus požiūriu...
Skirtumas apčiuopiamas, nors ir nedidelis. Nebent kas nors nori interneto puslapyje "prieiti" prie absoliučios tiesos. Arba suabsoliutinti savo asmenines pažiūras.
Man visos tiesos vienodai vienodos...
Sakau ir dar kartą:
nėra blogo kovos meno ar metodų - yra tik ne laiku ir ne vietoje!Kovos meno vertę matau puikiame laisvalaikio praleidimo ir jaunimo užimtumo būde. Nes nei vienas jūsų nesate “profesionalus samurajus“ ar nindzė, kuris praktikuotų šį meną ne mėgėjiškai...
O mano pažiūros natūraliai daro žmonėms įtaką. Tiesą sakant, praeis dar kokie 5 metai - ir mano mintys jau nebeatrodys kažkuo “kitokios“, nepriimtinos (pirma reakcija), ir labai abejoju, ar jos tada dar bus tokios novatoriškos, kaip dabar tiems, kurie vis tik jas priima, o ne spardosi iš principo, kaip mulai (antra reakcija).
Pasaulis - ne vien Lietuvėlės dydžio smėlio dėžė. Va, man, tarkime, džiugu, kad Wind jau atkasė Rex Applegate.
Dar pridurčiau pulk.-lt. Deivido Grossmano darbus “Killologijos“ srityje. O kur dar žmonės, dirbantys civiliokams?...
Sąrašas būtų labai ilgas!
Taip kad apsidairyk patys - ir nebesvaikit apie absoliučias tiesas. Jas prieš gerą dešimtmetį UFC jau paspardė visiems “tradicionalistams MA“. O iki jų - nindzės. O iki jų - Bruce Lee ir Dan Inosanto... O iki jų - Bruce Tegner ir Ed Parker... Ir pan.
Pyragas ant tiek didelis, kad niekas nelaiko net didžiausio jo gabalo! Netgi aš...
Tai ne trūkumas! Tai - esminis sistemos privalumas. Konsensusas? 
Ne. RBSD esminis privalumas ne tame.
Tai - tik kompromisas, kada tu nusileidai mano teiginiui. O man tai neįdomu..
Kažkodėl įtariu, kad kažkas daro asmenines išvadas iš to, kas rašoma tinklapyje, perkelia į konkrečią aplinką, pritaiko atitinkamus epitetus ir reikalauja (ar bent sukuria tokią atmosferą) pasiteisinti, paremti faktais, paneigti, argumentuoti, žodžiu, eskaluoja įtampą ir kuria konfliktinę aplinką. Ar aš neteisus? :?
Ne. Aš naudoju britišką diskusijų metodą - dėl to tik tu teisus.
O kad mano teiginiai kažką siutina - tai ne mano bėda. Grįžkite į savo komfortišką pasaulėlį, jei šiame maniškiame jums per nesaugu...
Antra vertus, kas tai yra laisvalaikis? Kas tai yra LAISVAS laikas? Laisvas - nuo ko? Mas asmeniškai laisvalaikis prasideda už darbo, namų, dojo ribų. Ir jo praktiškai nelieka, kad jį dar kažkaip praleisti.
Tą ir turėjau omeny. Nesi profesionalus fechtuotojas, samurajus, nindzia ar dar ten koks siogūnas... Tiesiog laisvu laiku juos ŽAIDI.
Tame ir yra tas kovos menas.
RBSD, deja, žaisti sunkiau. Neišeina visiškai. Arba tu ją taikai kasdien, arba apsimeti, kad taikai - o tada su visomis pasekmėmis...
Todėl man klausimas atrodo kvailas, kai paklausia, kiek laiko aš treniruojuosi RBSD per dieną. Treniruojuosi - kam?
Arba tu metodus taikai, arba žaidi - kaip sakiau.
Kovos menas - žaidimams.
Galop, bet kuri protinga moteris tą pasakys apie vyrus, užsiimančius kovos menais...
Protinga pasakys, o išmintinga patylės...
Na, čia jau priklauso nuo prioritetų, nuo kiekvieno iš mūsų požiūrio į gyvenimo tikslą - jei toks (požiūris, gyvenimas, tikslas...) iš viso yra.
O tai koks tavo požiūris? Kad vieną dieną klano galva tave pašauks - ir tu su kardu eisi ginti jo interesų?...
O jei prastai treniravaisi, bet likai gyvas - pasidarysi harakiri?...
A propo, kokį kovos meną iš viso studijuoji?...
Man nėra jokio skirtumo, su kuo Sei-I asocijuojasi kovos menai, juo labiau, nematau tame jokio įžeidimo (tai juk jo asmeninis požiūris, kurį jis išsako atvirai), ir tikrai nesiimčiau jį koreguoti ar įtakoti (vargu ar pavyktų ).
Nepavyktų. Per didelis tarp mūsų patirčių ir suvokimų skirtumas. :?
Jei aš klystu - įrodyk savo temomis Kovos menų skyrelyje...
Bet tai ko visi pižaminiai taip lenda į Savigynos skyrių reikštis??? Tuo patys pripažįstate, kad Kovos menas - ne taip “krūtai“?...
O kad nesikuklinu - tai čia jūsų problema, kaip tai priimti. Neturiu laiko kuklintis (perfrazuojant prof. Juozą Ruževičių)...
Šiek tiek šokiruoja tik specialisto atvirai rodoma nepagarba ir netolerancija kitos pakraipos kolegų pasirinkimui.
Nepainiok bendravimo ir diskusijų stiliaus su mano požiūriu, gerai?...
Nes kad ir kiek aš kartočiau, kaip aš
už kovos menus, taip šitas vis bus ignoruojama, o kreipiama dėmesys tik į skaudulius, kilusius dėka įžeistų savimeilių..
Kovos menų šalininkai juk nevadina savigynos kaulalaužių amatu ir zombių-žudikų kalve vien todėl, kad savigyna pabrėžtinai vartotojiška, gatvinė-virtuvinė-garažinė ir neturi dzen-budistinių atspalvių...
Nesąmonė visiška. Tikra savigyna visiškai neturi nieko bendro su kaulų laužymu ar žudikų gamyba!
Vartotojiška - nelabai tinka. Geriau - pragmatiška.
Gatvinė-virtuvinė-garažinė - yra labai nepagarbus pižaminio mestas apibūdinimas vien todėl, kad skirta ne “šventam“ dojo?...
Bet gatvė, virtuvė, garažas ir pan. - tai GYVENIMAS! O dojo - vaidyba.
Dzenbudizmas irgi nedaug ką bendro turi su kovos meno pradine idėja...
Tiesa, kad jis padėdavo kariui tiek, kad jam nereikėdavo paleisti kulkos į galvą PO VISKO, kaip dažnam karo veteranui, kad užmušti tą savyje DĖL ŽUDYMO pažadintą monstrą...
Kovos menas ir buvo skirtas praktiniams tikslams - išlikti mūšio lauke ir nužudyti artimą ar tolimą savo. “Meną“ iš to padarė paskui.
O Vakaruose žmonės iš viso to dar ir vinigretą padarė, suplakę visą kokį japonišką gyvenimo būdą, kultūrą ir stilių į vieną kovos meną...
Tiesa, žmonės, nepabuvę uniformoje ir su realiai mirtinu ginklu rankoje, kada turi priimti sprendimą žudyti ar ne, ir kada suvoki, kad gali nebegrįžti gyvas (dar blogiau, kai grįšį gyvas, tačiau psichika ir dvasia atrodys kaip sulopytas Frankenšteinas - ir VISAM gyvenimui, su visais naktiniais košmarais ir haliucinacijomis!) - nesupras to. Jiems kovos menas liks romantizuotas laisvalaikio praleidimo būdas...
Tada jiems ir ikebana, origami, arbatėlė bei Zen - neatsiejama treniruočių proceso dalis.. Cha-cha. Tačiau man nejuokinga... :?
Mano asmeninė patirtis išties kukli, kad daug kalbėčiau, bet kad jau užvedei šią kalbą...
“Šis tas“ sovietų armijoje, plius 1991 metais neilgai SKAT operatyvinio būrio, vad. Gintaras Rapnykas, saugojusio ir Parlamentą, narys. Mano TKD mokytojas (ne treneris - čia Pūgžlys teisus šiuo atveju) P.J. - Vietname buvęs reindžeris. Mano buvęs šefas - dukart Vietname buvęs pilotas (iš pradžių naikintuvo, vėliau ir sraigtasparnio, gabenusio tuos pačius reindžerius). Mano šaudymo instruktorius - buvęs Afganistano desantininkas. Mano ilgalaikis naktinių treniruočių ir pokalbių partneris - buvęs Afganistano šturmo brigadų narys. Mano kontrsekimo ir antiteroristinių metodų (gražiai skamba, bet tuo jankiai ir žavūs!
) instruktoriai - buvę SEALs nariai, dalyvavę tiesioginiuose karo veiksmuose...
Žinai, kartais nebūtina labai dar ir alaus su jais visais išgerti, kad suprastum, jog esame “tame pačiame bangų diapazone“.
Tiesa, kartais ir gerti alkoholį yra pavojinga - jis tiesiog tam viduje slypinčiam “monstrui“, sunkiai nulaikomam, apinasrį atriša... Todėl sunkiai rasi tą, kuris mane matęs girtą. Mano mokytojas irgi negeria. Kiekvienas iš mūsų atrandame savą Zen ir savą psichoanalizės metodą: tiesiog alkoholis veda į susinaikinimą, kaip supratau. Geriau lankstyti lėktuvėlius iš servėtėlių ar ritualizuotai gerti čefyrą... :?
Ir ne tai kad aš tau nelinkiu JŲ patirties - aš tau ir savo patirties nelinkiu. Ramiau gyvensi.
Susinervinau, tiesą sakant. :?
Kovos menas neabejotinai (kad ir sąlyginai) TINKA savigynai. Nors tikrai nėra PATI PATI efektyviausia priemonė - jis nėra skirtas būtent savigynai.
Veiksmų iš ten gali prisilupinėti arba prisigraibyti, jei labai norisi. Juk kažkada jie buvo tam ir skirti...
Kovos menas nesprendžia visų savigynos problemų, toli gražu ne į visus klausimus atsako. Štai ką reiktų suprasti! Todėl galima sakyti, kad savigynai tinka ir tinklinis (matėt, koks smūgis!) ar futbolas (futbolistui po kojomis geriau nepakliūti). Detalėse visiškai sutinku su Sei-I.
Rankinis dar neblogai - išmokina minioje brautis...
Konkrečiam tikslui siekti turi būti naudojamas būtent tam skirtas įrankis, leidžiantis jį pasiekti maksimaliai efektyviai ir minimaliais kaštais (pinigai, laikas, sveikata, rizikos laipsnis ir t.t.).
Pragmatiškas požiūris - valio!...
Galiu pakartoti dar kartą: diskusija būtų skaidresnė, jei Sei-I suvoktų (ar bent jau nustotų kalti visiems į galvas), kad kovos meno tikslas nėra ĮVEIKTI PRIEŠININKĄ.
O tai ką aš sakau?
Kovos menas iš viso netinkamas ką nors įveikti...
Bet tai jūs dar ir kovojat, ne tik medituojat prie čefyro?...
Tai toje kovoje ir išbandote kanonus. Ir apie jų veikimą sprendžiate ne iš dvasinio pasitenkinimo jausmo, o iš to, kad jie veikia, ar ne, prieš tuo metu esantį priešininką.
Ar tu čia apie grynos formos aikido?...
Būtent tikslais (ir tik po to (!) priemonėmis) kovos menas skiriasi nuo savigynos, sporto ar kovinio sporto (pastarosios kategorijos kaip tik ir trūksta klasifikacinei lentelei "savygyna-sportas-kovos menas", patys sugalvokite, kur ją įterpti, kad ratas užsidarytų).
Mes ir kalbame apie KOVINĮ sportą, ne šiaip sportą. Vieną durnelį išmetėm amžiams, kad apie krepšinį prakalbo...
Tai tas pats, kaip lyginti tarpusavyje dailininko ir dažytojo užsiėmimus - dažytojas nudažys sieną per kelias valandas, dailininkas greičiausiai nenudažys, nes užknis vienspalvė rutina, arba gausis kokia nors nesąmonė. O paveikslą dažytojas nutapys? Net nenorėčiau jo pamatyti...
Va, tipiškai subjektyvus pižaminio požiūris - tik iš MENO pozicijų.
Pagal tave, tai dažytojas - ne lygis, o va jau dailininkas - tai visų galų meistras: ir sienoms dažyti, ir paveikslams tapyti...
Kartais pamąstyčiau, kodėl anglų kalboje
a painter ir
to paint yra vienodos kilmės žodžiai...
Einu prie kitos tavo žinutės, nes ji labai pratęsia šią maniškę...
