Dvasinis tobulėjimas ir...

[kaliucka]

Platesnis terminas būtų asmenybės tobulinimas, bet į tai įeina ir fizinės savybės bei dvasinės.    Tad vadink geriau charakterio savybių arba tiesiog - charakterio, būdo tobulinimu (“karmos šviesinimu“...   ).

Tai ir tobulina kiekvienas savo charakteri, kaip tai supranta...
As manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tu supranti ta tobulejima-ar kaip baigtini procesa (turiu omeny, pvz., budizma, kur tobulinant save siekiama nusvitimo/praregejimo/U), ar tiesiog nuolatini kazkokiu pasirinktu savo fiziniu ir dvasiniu bruozu lavinima

Galu gale daug kas priklauso nuo to, ar davsiniam tobulejimui daro itaka kazkoks etosas, ar jo atsisakoma kaip tokio apskritai

[Sei-i]

Tai ir tobulina kiekvienas savo charakteri, kaip tai supranta...
As manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tu supranti ta tobulejima-ar kaip baigtini procesa (turiu omeny, pvz., budizma, kur tobulinant save siekiama nusvitimo/praregejimo/U), ar tiesiog nuolatini kazkokiu pasirinktu savo fiziniu ir dvasiniu bruozu lavinima

Kad ir budizme jis nėra labai baigtinis... Netgi satori gali būti keli per gyvenimą...  

Galu gale daug kas priklauso nuo to, ar davsiniam tobulejimui daro itaka kazkoks etosas, ar jo atsisakoma kaip tokio apskritai

Gal geriau vadinkime “kultūrine ir etnine aplinka“ bei “tavo gimtoji etninė grupė, rasė“ - bus aiškiau, apie ką kalbame, kai nesuplaksime dviejų dalykų į vieną...

Atsisakyti jo niekaip negali. Jei gimei “baobabu“ - tai ir būsi baobabas 1000 metų, kol numirsi, anot Vysockio.  

Kitas reikalas, kad gali pakeisti kultūrinę aplinką. Kokią tai padarys įtaką tavo asmenybei, teigiamą ar neigiamą, irgi priklauso ir nuo tavo pastangų, ir nuo tos naujos aplinkos poveikio. Palyginus Eminemą tarp juočkių ir Maiklą Džeksoną, su jo bandymais tapti baltuoji - matai du skirtingus rezultatus, bet kartu ir turinčius daug panašumų.

Tai čia “išorė“. O ką kalbėti apie efemerinius sielos dalykus?...

Būsi akmuo ar kempinė? Jei kempinė, tai kiek gali sugerti? Ir kada tave gręžti?...

O jei akmuo - tai ar upelyje, ar jūros bangų mūšoje, ar akvariume? Nors niekur nepermirksi, bet aplinka tave gludins skirtingai...

O jei atsisakai tos aplinkos, kaip tu siūlai, tai ar tobulėjimu galima vadinti sausumą, kurioje kempinė perdžiūna ir sudūlėja ant saulės, o akmuo apkerpėja arba sueižėja?...

Pafilosofavau ir be vyno...  

[kaliucka]

Citata:

O jei atsisakai tos aplinkos, kaip tu siūlai, tai ar tobulėjimu galima vadinti sausumą, kurioje kempinė perdžiūna ir sudūlėja ant saulės, o akmuo apkerpėja arba sueižėja?...  

Jei nera vandens, tai tada butinai sausuma?
O jei tai pavyzdziu paimsim juros pakrante, su potvyniais ir atoslugiais-kai kempine ir nepersigeria, ir neperdziuna guledama ant kranto, o akmuo buna pakankamai slapias, kad nesueizetu?

Utopija, aisku  

Bet mano nuomone, uzsiimant kovos menais, ypac priziurint Mokytojui, ir bandoma apsisaugti nuo griaunanciu veiksniu, kai grudinamas ir kunas, ir dvasia...

Irgi prifilosofavau

[Sei-i]

Jei nera vandens, tai tada butinai sausuma?
O jei tai pavyzdziu paimsim juros pakrante, su potvyniais ir atoslugiais-kai kempine ir nepersigeria, ir neperdziuna guledama ant kranto, o akmuo buna pakankamai slapias, kad nesueizetu? Utopija, aisku  

Tipo - blaškytis po margąjį pasaulį, kaip dūšia be vietos?...
 
Deja, čia labiau prisimenu Borisą Grebenščikovą:

“O žmogus - kaip medis:
Jis iš čia, ir niekur kitur...“

Deja todėl, kad ilgai neprisiblaškysi... Kaip ir ta kempinė: bangos per daug piktos, kad palinktų ją vis išdžiūti - jos ją nuolat drėkins.

O akmuo bus negailestingai gludinamas. Labiau, nei upės tėkmėje...

Bet mano nuomone, uzsiimant kovos menais, ypac priziurint Mokytojui, ir bandoma apsisaugti nuo griaunanciu veiksniu, kai grudinamas ir kunas, ir dvasia...

Va ČIA yra utopija!...  

Niekad neuždavei sau klausimo, kodėl net didžiausi patriarchai palikdavo savo dojo ir ropodavo į kalnus pas kokį nors vienuolį, ieškodami dvasinio kelio?...

Tai - du SKIRTINGI dalykai. Kovos menas - tai ne moneta su dviem pusėm. Tai para - naktis keičia dieną, diena - naktį... Nors ir yra vienos paros dalys, tačiau jos yra savarankiškos ir skirtingos.

Gal ne pats geriausias pavyzdys, bet toks į makaulę tiesiog atėjo...  

Kovos meno mokytojas gali turėti kažkokį tai patyrimą dvasiniame tobulinime. Jei jis yra patyręs kovos meno PANAUDOJIME realiose situacijose (čia kai “sekir baška“ - “daloj golova s plieč“), tada jam reikėjo tą žiaurią skylę dvasioje kažkuo užkišti. Ir ŠITUO jis gali pasidalinti ir su tavimi.

Tačiau kario kelias ir vienuolio ar dvasininko kelias - yra du skirtingi keliai. Nors neuropatologas ir terapeutas yra abu gydytojai, tačiau neisi skrandžio skausmų šalinti pas psichoanalitiką, kuris pasakys, kad viską čia tu išsigalvoji, o skrandžio skausmų priežastis, matyt, slypi tavo vaikystės santykyje su motina...  

Absurdas?... Tačiau gyvenime, kaip ir taviškė frazė tą rodo, šitai suplakama dažnai į vieną. Bet tu duok chirurgui gydyti dvasines problemas - taigi jis galvą amputuos iš įpročio!...  

Neseniai visai ta tema papuolė straipsnis, kurį nusiunčiau Pūgžliui - palauksiu jo komentarų.  

Arba tai pribaigė jį visiškai...    Ką ten depresija, neradus dvasingumo kovos mene - nosim į asfaltą yra daug skaudžiau...  

Irgi prifilosofavau

Tema tam ir skirta!...

[kaliucka]

Zinai, as cia dar pamasciau-sunku nesutikti del kario ir vienuolio kelio skirtumu...
Kita vertus, turim viena nebloga kariu-vienuoliu pavyzdi...gaila nebera jau:(
Daryciau tokia isvada-marsrutas dvasiniam tobulejimui eina kario keliu, kazkurioj sankryzoj pasukant i vienuolio keliuka

[Sei-i]

Zinai, as cia dar pamasciau-sunku nesutikti del kario ir vienuolio kelio skirtumu...
Kita vertus, turim viena nebloga kariu-vienuoliu pavyzdi...gaila nebera jau:(

Čia Šaolinį turi omeny?...  

Tai kad ir ten, atkreipk dėmesį, buvo vienuoliai - sau, o kariai - sau.    Kaip ir bet kuriame kryžiuočių ordine: nors ir vadinosi riteriai-vienuoliai, tačiau celibatas neturėjo nieko bendro su dvasiniu keliu, todėl visi ordinai buvo pilni vienuolių maldininkų, šventikų, raštininkų ir pan...

Daryciau tokia isvada-marsrutas dvasiniam tobulejimui eina kario keliu, kazkurioj sankryzoj pasukant i vienuolio keliuka

Ne per daug Kastanedos prisiskaitei?...

[kaliucka]

Kastanedos isvis neskaiciau...nors gal be reikalo :?:

[Sei-i]

Tau patiktų...  

[Fallin Snow]

o manes tai Kastaneda per daug nesuzavejo...grybukai,zolytes..nors gal kai vel paimsiu i rankas,kitaip sios knygos atrodys..

Tačiau kario kelias ir vienuolio ar dvasininko kelias - yra du skirtingi keliai.

hm,o man atrodo,kad viskas nuo zmogaus poziurio priklauso..beje,o ka tu vadini kario keliu ir ka vienuolio keliu?

[Saxum]

Tu dar jauna, nenorėk, kad kitaip būtų Suaugsi, visai kitaip suvoksi egzistenciją ir filosofus, rašančius apie tai...

[Alan]

Kas toks buvo tas Kastaneda?

[Sei-i]

Kas toks buvo tas Kastaneda?

Vakar vakare tu mylėjai mane -
Šiandien ryte supratau, kad meilės nėra!...

Jūs neturite teisės matyti nuorodas. Registruotis arba Prisijungti

[Sei-i]

hm,o man atrodo,kad viskas nuo zmogaus poziurio priklauso..beje,o ka tu vadini kario keliu ir ka vienuolio keliu?

Aš suprantu, kad karys gali būti nevedęs, ir gal net celibato laikytis, kaip ir vienuolis gali būti tam tikra prasme karys (žr. kryžiuočių ordinus, tarkime), tačiau ir šiame pavyzdyje reiktų dar paklausti savęs, ko ten daugiau - kario ar vienuolio...

Žudyme nėra NIEKO ŠVENTO IR DVASINGO. Kario amatas - žudyti priešą. Kadangi tai yra nuodėmė, galima žudymą pateisinti aukštesnėmis, neva, idėjomis.

Vienuolio - atsiskirti ir pasišvęsti kokiai nors idėjai ar vertinamoms dorybėms.

Dvasingumo abu nebūtinai pasieks...  

[Sei-i]

Apie Sifu Wong Kiew Kit išskirta į atskirą temą.

[vartotojas]

Aš tai vis laikas nuo laiko pasuku galvą - kaip man atskirti, kada aš progresuoju, tobulėju, o kada "grįžtu į medžius"?

Nerandu atskaitos taško, nuo kurio būtų galima pradėti matavimą... Kažkokios abstrakčios moralinės sąvokos - na tipo "gėris","teisingumas" per daug plačios ir nepritaikomos.

Apskritai pastebėjau, kad kuo daugiau galvoji tokiom tematikom, tuo labiau painiojiesi.

štai jums hipotetinis pavyzdys:

paprasta, atrodytų situacija - ėidamaspro šalį, pamatei, kad trise vieną lupa...
na, žinoma, kaip tikras gerasis Džonas, visų chamų siaubas, papiktintas akivaizdaus jėgų nelygumo, įsikišai ir, jei pasisekė, tuos tris atlupai, taip sakant atlikai gerojo Batmano (arba Kulmano, arba Vatmano... whatever) darbą.
po to paaiškėja, kad tas vienas - apsivogęs ir gaudomas buvo su tikslu perduoti teisingumo struktūroms, o tie trys pasirodo struktūrų atstovai besą...

ir kaip tada savo poelgį vertinti?

dilema.


nors paprastai būna, kad pastebi savyje naują bruožą, kurio neturėjai.
tada nusistebi ir tiek, bet po kiek laiko pradedi galvoti - "ar gerai tai man ar blogai...", "ar aš apskritai norėjau kad pasidaryčiau toks..."," o kaip aš toks atrodau kitiems..." etc. etc. etc.

Neradau aš tų kriterijų nei knygose - per daug jos prieštaringos, nei televizijoje - per daug kanalų, nei bandydamas medituoti iki pamėlynavimo. Atrodo, aplink visi siūlo dvasiškai tobulėti, o kurlink tas tobulėjimas - paaiškinti dorai nesugeba...

Gal jūs žinote?