Kai pradedi mokintis kokią kalbą, pradedi nuo elementarios sakinių struktūros, nes kol nežinai nieko, kokia prasmė pasakoti mokiniui apie mokslinę kalbą? 
Nėra prasmės naujokui (tarkim, karate) mąstyti po treniruotės apie katos Tekki Nidan (atsitiktinis pavyzdys) pritaikymo subtilybes, nėra prasmės jam apie tai ir pasakoti. Bet apmąstyti, kodėl jis stovi tam tikro pločio stovėsenoje, ar ji jam patogi, o gal reikėtų pakoreguoti pagal savo ūgį, o gal jis iš jos išjudėt negali, ir visus panašius elementarius dalykus jis privalo. Jei iškals visa tai atmintinai, tiksliai taip, kaip rodė, nieko nemąstydamas, BAZĖS, ant kurios galėtų lipdyti meistriškumą, jis neturės.
Beje, sportinių rezultatų bent jau kovos menuose siekia 5-10 procentų... Ir negi ten sekasi dundukėliam, kurie iki pat juodo diržo kalė viską automatiškai? Karate aš to nepastebėjau
Pavyzdys iš gyvenimo. Apie sėkmę. Fiziniu talentu ir juodu darbu galima pasiekti tam tikrų rezultatų, lenkiant tuos, kurie neturi nei viena, nei kita. Bet kai ateina priešininkas, kuris turi dar ir savarankišką mąstymą - viskas, lubos, letenos į viršų.
Juodas diržas. Vienose varžybose atliko kompoziciją "ki-tei", kuriai būdinga, jog turi būti labai aiškus nepaprastai lėtų judesių ir nepaprastai greitų judesių ritmas. Stebėjau varžybas. Nuo pirmo žingsnio pasidarė aišku, kad tai "provalas". Žmogus užskubėjo ir atliko viską vienu ritmu. Ir nesvarbu, kad galbūt atskirus elementus idealiai.
Po varžybų apmąstymai:
- Treneri, o ką aš blogai padariau?
Treneris, aukšto rango:
- Ne, tikrai neįsivaizduoju...
Kol bus toks mąstymas, o tiksliau - "nemąstymas", tada tai, kas padaryta, yra lubos. Liūdnoka, kai lubos ateina pačioje jaunystėje... Ir nemanau, kad įmanoma išmokti mąstyti, virš 10 metų dirbus be analizės, tiesiog juodai sunkiai arus... Na, gal būtų įmanoma, bet kai niekad nedarei ir tau sekėsi, tai iš kur žinot, jog šio komponento tau trūksta?
Ir juolab kai tose varžybose irgi galima sakyt pasisekė... Tada ir prasideda - teisėjai kalti
