Kalabybiškės, ko gero labiausiai pagarsėjęs lietuvos miestas, kuriame išsiviešpatavusi mafija. Ir aš nesuprantu ko mano draugas, ten užsimanė nuvaryt tūsintis. Neužtenka Vilniaus, ne į Kalabybiškes. Ir problemos prasidėjo.
Tai viskas prasidėjo tuo, kad mano draugas, kurio draugo draugas, turi draugą Kalabybiškėse, tipo kieta, tipo viercha. Ir tas Kalabybiškietis pakvietė tą savo drauga, į jo gimtadienį, ir sakė atvežti dar chebros. Na gavau kvietimą ir aš. Bet negalėjau tą dieną žiuoti. Mat vidurius paleido, tai triedžiau visą dieną tūlike. Ir dar tokia labai ruda ir skysta tryda buvo, o kaip smirdėjo, nu tai kad namiškiai su dujokaukėm ir respiratorias vaikščiojo.
Na atėjo ta diena kai chebra turėjo išvažiuoti. Susirinko visi, ir išvyko, o man teko juos išlydėti, per tuliko langą. Tuo metu buvau labai nusivylęs, nes žadėjo būt daug alkoholio, daug mergų, o sakoma kad Kalabybyškietės duoda bet kam, aišku kai gerai prigeria, o jos prigeria visada.
Jie išvyko penktadienį, o šiandien jau pirmadienis. Ir jokios žinios iš jų pusės. Nagi skambinu Jonui:
-Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų. – skambinu Ppetrui:
-Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonso ribų. – nieko nesupratau....
...taip praskambinau visus 4... ...pas visus tas pats.... Skambinu Petro tėvui:
-Laba diena ponas Yaroslavičiau.
-Sveikas Stasy.
-Sakykit Petras yra?
-Na ne, aš jam skambinau telefonas vis išjungtas ir išjungtas, keista net kažkaip.
-Taip ir man, aš dar šiek tiek pasidomėsiu ir jei ka naudingo sužinosiu jums pranešiu.
-Gerai, būtų labai malonu iš tavo pusės, iki.
-Viso geriausio.
Hmm, negrįžo, kažkas bus atsitikę, toptelėjo man. Turiu gi ir pats vieną pažystamą, reikia jam paskambinti. Paskambinęs sužinojau, kad klubas kurį jie buvo išsinuomavę, buvo Kalabybyškiečų mafukų pinigų plovimo, ir kokso varymo „cechas“. Ir kažkuris iš mūsiškių užtiko tai, ir dėl to juos sugavo. Nežinau ar jei gyvi, nežinau ka daryt. Bet žinau tik viena, kad negalima sakyt jų tėvams, infarktą gi gaus. Reikia šitą reikalą pačiam užglaistyti. Tik kaip?
Bemąstant vėl užėjo tryda. O kaip sakoma, kad šikinyke geriausia mąstyti. Taigi man šovė mintis. Mano DĖDĖ amerikoje, turi nemažai kietų vyrukų. Ir jis ne šiaip DĖDĖ jis DĖDĖ su visom didžiosiom raidėm. Jis visą ameriką ant virvučių tampo. Paskambinau aš jam, pasakiau kokia padėtis, jis sakė kad atsiųs 10 geriausių savo kilerių.
Po 24 valandų, prie mano namo privažiuoja 5 juodi BMW, iš jų išlipa po 2 žmones, supratau, tai tie kurie man padės. Matėt filmą „Vyrai juodais drabužiasi“ ? Jie atrodė visai kaip iš filmo. Porą nigerių, porą baltašiknių.. Ir visi svarbiausia 2x2 grynos spintos, jei tokį vieną pamatyčiau gatvėje, turbūt pereičiau į kitą kelio pusę. Na ka važiuojam.
Sėdau aš į bumerį, ir nuriedėjom, kaip kokia delegacija. Preiš tai dar paskambinau, savo Kalabybyškiečiui draugeliui, kad mus pasitiktų ir parodytų kur kas yra. Na atvykom, jis mum viską aprodė. Pasakė kas ir kaip, ir nuėjo savo keliais. Mes radome pastatą kuriame, laikomi mano draugai. Tik dar nežinia ar gyvi. Aišku tik vieną, bet kuriuo atveju kerštas bus, jis bus saldus, kaip karštas šokoladas ant Angelinos Jolie kūno, hmm Jolie, o kaip aš ja norėčiau, oi apie ką aš čia.. T.y. tęsiam toliau. Sedėjome mes, visa naktį, ir stebėjome juos, stebėjome, kas įeina, kas išeina iš pastato. Maždaug supratę , kad situacija yra tiesiog vaikška, nes lietuvių mafijozai gali nesilyginti su amerikietiškais.
Išvadas padarėme per anksti. Iėjome į jų sandėį ganėtinai, lengvai suradome draugus. Tačiau išeiti buvo kėblu. Ne tas žodis kaip kėblu. Kilo didžiausias susišaudymas. Mums teko slėptis už balionų, kuriuose yra propano dujos, smagumėlis tiesiog, smagu vienas šūvis ne ten ir mes jau kepti kalakutai. Išreikalavau ir aš šautuvo, gavau tik kažkoį gloka, o norėjau gi m16, zažali pagalvojau.
Gavęs pušką ėjau ieškoti, jų boso, apsidraudimui, kad panašūs dalykai nesikartotu.
Teko nušaut porą blogiukų, vienas metė man granatą, o aš jam ją atgal, mėsos aptiško per visą koridorių, jo net gimta motina nepažintų. Kitas sumane su AK47 mane paspirgint, bet aš pasirodžiau taiklesnis, ir jo smegeninė, ištiško tiesiai ant boso galvos. O bosas stovėjo lyg apsičiulpęs, ir žiūrėjo į mane dramblio akim. Pasakiau aš jam:
-Nu ką gaiduk prisičiulpei, o dabar teks nuryt.
-Ėėėė neperšokęs griovio nesakyk op, ir be čiulpimo rysi. Pakeitęs mina pasakė jis, ir pradėjo žiūrėt tigro akim, o man kaip tyčia trydos priepuolis.
-Išsiaiškinam kaip vyrai. Tariau aš,
- Ok. Atrėže šis, ir šoko ant manęs, kaip laukinė katė, norėdama sudrąaskyti grobį.
Vožė kaire, dešine, man ir akyse aptemo. Bet aš nepasidaviau sukaupiau visas jėgas, ir kaliau jam galingai į kiaušus, jis net nekrustelėjo, ir pasakė: -Čia viskas ką gali?
Aš netekau žado, stovėjau ir galvojau kastratas, impotentas?
O tuo mets jisai nesnaudė, daužė mane kaip galėdamas, kairė, dešinė kelis. Kelis, kairė, dešinė. Apsimečiau negyvu, ir nebereikalo, jis nusiramino, atsitraukė, ir pasakė:
-Labanakt ožy... Aš gulėjau atsimerkiau ir pamačiau, kad į mane nutaikytas vamzdis,
o prie pat mano rankos gulėjo mano glokas, pradėjau užkalbinėti dantis, sekėsi sunkiau bet šiap taip praradęs budrumą, jis nusisuko, aš pačiupau pistoleta, ir suvariau visą apkabą tiesiai į krūtinę.
Visas kruvinas, suprakaitavęs išėjau pas kitus ir tariau: -Vakarėlis baigtas varom namo. Jie man padėkojo ir grįžom namo. Didysis DĖDĖ paliko man apsaugai porą savo vyrukų, kad turėčiau stogą virš galvos.
Truputėli nesamonė gavosi...
