Važiavau aš kartą, i Nida.. Seniai seniai tai buvo.. Net nepamenu kada.. Matyt dar jūsu nebuvo.
Važiavau aš ne vienas, važiavau aš su chebra. Kelias buvo ilgas, laikas ėjo lėtai ir nuobodžiai. Na bet ne i amerkia gi reikia važiuoti
po 5h atvažiavom. Ir ka prasidėjo linksmybės.
Atvykę Nidon, išsipakavome daiktus apšiurusiame "višbutuke" (jei ji tiap galim apavadinti) ir patraukėme prie jūros, saulė buvo šilta ir smagi, vanduo šaltas ir šlapias tai, kad teko nusiminti nes išsimaudyti nepavyko, bet nuotaika kėlė šauni draugija ir karšta ir svilinanti saulė. Iki vakaro prasedėje pliaže, nukeliavome "namo", tenai staliukas, gėrimai, užkandžiai, juokas, panos
na žodžiu linksmybės.
Bet ne viskas auksas kas auksu žiba, apie vidurnaktį, prie draugelio prisi**** kažkokie vietiniai, loxeliai. Na ka turim viena čiuva kuris iš "š" gali padaryti pasaulio pabaigą, ir padarė. Tik atlekia pas mus, oj čia apstūmė, oj čia tas oj anas, einam aiškintis, na tai mes draugiškai ir nuėjom. Mūsu buvo 10, jų, tiksliai nemačiau sutemoj gal 20, gal 30, žodžiu daug. Išėjome su vienu tikslu: mirtis ji turi būti šaltakraujiška ir negailestinga, kerštas būna saldus
Taigi po kelių žodžiu užvirė kova, nemčiau nieko, buvo taip tamsu lyg šiknoj, aš rimtai visai nieko nesimatė. Tačiau man tai nebuvo problema. Mano tobula pojučių sistema leido man jausti priešininką už 10 metrų, ir numatyti jo tolimesnius veiksmus. Mano tobula pojučių sistema, jautė girdėjo, kaip kumščiai ir kojos skrodė orą, ir suradę savo taikinius juos sužalodavo stipriai ir negailestingai, tai buvo panašus garsas į ta kai kulka skrodžia žmogų. Tai buvo mirtis. Tačiau ne mūsų naudai, jų buvo per daug. Mes turėjom trauktis, trakėmes i netoliese esantį pušinėlį. Tenai pasislėpėme, ir keršta vykdėme iš pasalų tyliai ir negailestingai, taip tarsi medžiotų tigras.
Kova truko ilgai, į savo "pašiūrę" (kitap jos ir nepavadinsi) gryžome paryčiui. Buvome pavargę, ir nusikalę. Bet, bet kad ir kaip nenorėjome eiti i tos dienos ekskursijas, teko. Bet paskui dėl to visai nesigailėjome. Vietovės, ir viskas ka matėme išties žavėjo savo gražumu. Gražu kitaip nepasakysi. Bet gražu tik diena nes nakty visas grožis nublanksta ir prasideda kovos, tarp mūsų, ir vietinių. Taigi antraja diena, ėjome apsipirkti vąkarui. Ir ką jūs manote? Ogi vėl kažkokie geziukai pradėjo šakotis. Na štai ir vėl žūdbūtinis mūšis, tarp mūsu ir jų. Tik šį kar mūsu buvo šviesu, ir jėgos pranašumas buvo pas mus.
Nuėjome i atokesnę, vietą ir pradėjome, vaizdas iš šono turėjo būti gražus. Prasukau 360, iškart paguldžiau 3, na o likusieji chebrantai pasirūpino likusiais 5
nieko įpatingo.
Štai ir vakaras, kas i kluba, o kas "5 žvaigždučių viešbutyje" liko, kas liko girtai ėjo miegot, kas neliko atsipūtę paryčiasi gryžo.
O trečioji diena buvo poilsis, stiprios pagirios, skaudantys nudegę pečiai, malonųs prisiminimai apie puikiai ir turiningai praleista savaitgalį, ir kelionė namo.
Tekstas pagrystas tikra istorija, tik stipriai persūdytas.
