mes juokdamiesi mėgstam sakyti..
prieš kariuomenę miegojau ramiai, nes žinojau, kad kariuomenė mus saugo..
kai buvau kariuomenėje, miegojau šiek tiek mažiau, nes pats saugojau Tėvynę..
po kariuomenės išvis nemiegu, nes žinau kokia kariuomenė mus saugo

tik neįsižeiskit nei kariškiai, nei nekariškiai dėl tokių minčių.. visada manau, kad sveika autoironija praskaidrina kasdienybę

..
o kas dėl Šveicarijos modelio.. vienintelis geras skirtumas tarp jų ir mūsų yra tai, kad jie jau keli amžiai kaip apsisprendę ką ginti, kaip ginti ir kokių tikslų jie nori pasiekti.. pas mus dar tikriausiai nėra iki galo nuspręsta, ką ir kaip mes norim apginti.. ką saugosim, Vilnių, Ruklą ar Zoknius? o gal nesipriešinsim, kad apsaugotumėm žmones, gal vėl slėpsimės miškuose.. ir vėlgi, koks tikslas.. kandžioti priešą kol pamažu mus visus išgaudys, tempsim laiką (Iki ko? kol daugiau priešų ateis?

), o gal bandysim stoti į kelis lemtingus mūšius miestuose, kur padėsim visus savus.. bet vėlgi, reikalingų priemonių stoka (PLG, prieštankinė ginkluotė).. manau, kad būtent tokių gairių apsibrėžimas įvairiu lygmeniu turėtų didžiausią prasmę.. tada ir aiškėtų, kokio kariuomenės komplektavimo modelio mums reikia..