...Grįžtam vienakart iš darbo... Kažkaip netaip.. Ogi durys subraižytos... Hmmmm...
Kas tai galėjo būti? Ispanai per daug naivūs šiuose kraštuos (matomai nematę nei lietuvių nei rusų), kad kažką panašaus darytų... Vadinasi kažkas iš žmonių, kurie mus žino ir žino, kur ieškot...
Nuėjau į savo kambariuką palėpėj ir susimąsčiau.. Jei jie bandė vieną kartą – pabandys ir kitą. Ir kiti kartai gali būt sėkmingi... Vadinasi reikia slėpt teisingus daiktus, kad jie neiškeliautų pas neteisingus žmones... Vadinasi taip – pinigai.. Pats svarbiausias slėpimo objektas... Suvyniojau į 10 maišelių "dinero" ir parišęs svorelį po „kaklu“ paskandinau kieme stovinčiame šuliny. Vandenį jis tiekdavo elektriniu siurbliu, todėl niekas juom nesinaudodavo... Ištraukimui panaudojau „kontrolinį valą“, kuris ir šiaip sunkiai įžiūrimas, ką jau šnekėt apie vandenį...
Pinigai paslėpti – jau pusė darbo...
Dabar ėmiausi kitų daiktų. Na darbinius rūbus ir rūbus persirengimui – aš tąsausi su savim. Tai kas lieka namie – treningas, šortai ir rankšluosčiai.. Nu gal tiek to...
Pasikasiau makaulę. „Šliopansai“, nardymo akiniai, mobiliako pakrovėjas.. Kas čia gali būti vertinga?..
Ai, apsidrausiu, pamaniau... „Šliopansai“ įsitaisė palėpėj už stogo lentų – tarp lentos ir šiferio. Treningu apvyniojau savo lovos kojas – tipo skudurai. Rankšluosčiai nukeliavo į palovę, kad simbolizuotų netvarkingus skudurus...
Dabar liko asmeniniai daiktai...
O jie manęs nešami nukeliavo į slėptuvę, esančią miestelio pakrašty, kur gyvenau pora savaičių... Tarp meldų iškasta slėptuvė impregnuota celofanu, kad lietūs negadintų turto, puikiai tiko visam mano asmeniniam bagažui – palapinei, dviem miegmaišiam ir porai batų, bei visokių niekniekių, kurie šiaip praverčia gyvenime.
Kita diena.
Grįžtu po darbo namo, truputį užsilaikęs parduotuvėj (nugi reikia alaus nusipirkt).. Ogi – pas mus svečių. Ne pačių laukiamiausių.. Šiaulių padugnių rinkinys (pas mus name gyveno šiauliečiai, bet jie buvo normalūs žmogai). Sėdi, geria ir žvengia.. gerai jiems čia.... Nueinu į savo kambarį – viskas perrausta, perknista... viskas išknista.. Mdaaa.. Greitai jie čia pasidarbavo.
Eidamas praustis mestelėjau – ar radot ką nors gera?... Į tai buvo sureaguota – „ką čia ..... varai.. .. ką nori pasakyt...... (... – keiksmažodžiai). Teko eit greit į dušą ir atsivėsint pačiam nuo to beprotiško 55 laipsnių karščio ir nuo savo paties karštakošiškumo. Nes jėgos tai nelygios toli gražu...
Išėjęs pagavau keletą nedviprasmiškų užuominų gavimui per kepalą, bet kai aš jį saugau, tai tyliai susispaudęs nuslinkau į savo kambarį. Tiesos dėlei, galiu pasakyt, kad jie apie mane kažkiek jau žinojo, nes vienas iš jų mane pažinojo kurį laiką, tad atvirai snukio daužyt pradžioj nepuolė. Man tai buvo į naudą, nes kaip sulaikyt kelis „bugajus“ jei jie nori pagražint ir taip neblogą tavo fiziomordiją?..
Per savo palėpę išėjau iš namų ir per kaimynų namų konstrukcijas išėjau į lauką. Tai pasirodo buvo mano visai teisingas žingsnis, nes kaip vėliau sužinojau, vis tik chebra pribrendo pamokyt ne vietinį, ir išgėrę kažkiek „ant drąsos“, lipo Asiai snukio išmalt ir kad tas dar ir prie to pačio parodytų, kur slepia visus daiktus...
Aš lygiai tuo pačiu keliu grįžau po kelių valandų ir pasiklausiau girto blevyzgojimo...
Tada aiškiai išgirdau, kad aš vis tiek negyvensiu ramiai.. O kam dabar nesinori gyvent ramiai?
Aišku... Vadinasi aš gyvensiu neramiai, o jūs tuom džiaugsitės? Manau, kad ne ten pataikėt... Patogiai sėdėdamas ant kraigo ir grauždamas apelsiną nuklausiau kur važiuos nakvot... Kadangi buvau be mašinos, o iki ten – 10 kilometrų, tai įsitikinęs, kad jie tikrai ten apsistos, patraukiau į tą pusę. Po poros valandų buvau vietoj. Pasėdėjau kažkokiam užkampy, vietiniame bare, apsidrausdamas, kad nesutiksiu anų. Pradėjo temt. Išėjau ramiai pasivaikščiodamas ir sveikindamasis su draugiškais ispanais „holla“, patraukiau link tos vietos, kur laukiau svečių. Jau iš toli matėsi tamsus VW Sharan tamsintais stiklais su lietuviškais numeriais...
Kaip manot - kiek gi laiko užima nusukt numerius? Ar netyčia kyštelėti peilį į padangą?... Tikriausiai kokias 5 minutes. O vyrukai liko be darbo priemonės, be susisiekimo priemonės daug ilgesniam laikui. Nes padangas dar gali pasikeist (bet keturias - tai jau kainuoja, gi čia tau ne zapaskę uždėt), bet su vogtais numeriais pavažinėsi tikrai neilgai. O į Lietuvą grįžt, tai turėsi daug biurokratinių nesąmonių.
Sekantį vakarą namo po darbo ėjau labai atsargiai (vėliau grįždavau, nes buvau brigadininkas ir turėdavau su šeimininku suvest planus), nes nežinojau, ką anie sugalvos... Kaip ir paskutinį kartą grįžau stogais ir ką jūs manote – visus radau savo kambary, bediskutuojančius – kas tai padarė – ar „sušiktas nindzė“, ar kas nors iš vietinių... Savo pusiau tiesiais smegenim bandė narpliot motyvus.. Ar jie užkliuvo kokiems vietiniams čigonams, kurių mafija irgi stipri tuose kraštuose, ar įlindo į Valencijos chebros valdas ir ten ką nors prisidirbo, ar visgi tas sušiktas nindzė pasidarbavo...
Gulėjau ant kraigo ir klausiausi. Kol jie dar profilaktiškai pasirausę kambary, pasišalino į apačią. Krizenau, kai vienas keldamas lovą už treningų, kurie kainavo 300 Lt ten, stebėjosi, kam tos lovos kojos skudurais apvyniotos...
......
... kadangi besislapstydamas sukelsiu tikrai argumentuotus įtarimus, tai į namus įėjau pro duris ir patekau į būrelį rėkiančių ir bandančių ką nors suprast girtų individų apsuptį... Teko įtikinėt ir paskui jau popikčiai aiškintis, kad tai ką jie galvoja yra grynas išmislas. Kad tuo metu, kai jiems kažkas sugadino techniką, manęs nebuvo – aš žaidžiau krepšinį vietiniam stadione. Alibi griovėjų nebuvo, nes mūsiškiai, su kuriais žaisdavau, gėrė su jais kartu ir negalėjo manęs matyt. Tad kaip ir viskas tvarkoj. Bet atpirkimo ožio reikėjo... Tad po kažkiek laiko, kai jau visiems nusibodo rėkaut, perėjom prie veiksmų. Kaip tame anekdote – taip zuikis žodis po žodžio prisiprašė į snukį. Jie mane puolė, o aš traukiausi prie durų. Kai du iš trijų puolančiųjų yra pijokavimo komoj, o kito aš stengiausi išvengt, nes buvo stambus buliukas, tai link durų traukiausi gan spėriai, bet čia ir man likimas pakišo koją – aš užkliuvau už kilimo ir drėbiausi kaip didelis ant grindų... Tada sudalyvavau dideliame kojų ir rankų baliuje, kur mano kukliai personai irgi buvo suteiktas ne paskutinis vaidmuo.. Gi prisirinkau mėlynių vidury Ispanijos.. kur tai matyta?
Kai visas kraujuotas svirduliavau į savo kambarį – išgirdau NOTĄ. Dabar jie kiekvieną vakarą atvažiuos ir pasiims iš manęs pusę to ką uždirbau (humaniški – tiesa?), o jei nepatiks mano nuotaika, tai pažais tokį pa futbolą „ant vienų vartų“...
O aš nebūdamas smurto mėgėjas, jei tas naudojamas prieš mane, gulėjau kaip Haris Poteris savo lovytėj ir rezgiau visokius planus, nes visą kūną taip maudė, kad negalėjau užmigt.
Apačioj vis dar dūzgė...
Po kokių poros valandų kažkas susigalvojo pramogą – eit ir neleist man miegot. Nu tipo va, primušom ir „pagaidinom“, tai tegul gaidžiai irgi nemiega... Atsvirduliavo vienas pas mane į kambarį ir nuklojo lovą, bandydamas mane pakelt. Aš tikrai niekuom negalėjau jam padėt, nes tuo metu stovėjau anam už nugaros ir kai jis atsilenkė bandydamas sufokusuoti girtą žvilgsnį į prieblandoj esančią lovą, gavo smūgį į kaukolės pakraštį, pakaušio srity.
Bičas susilankstė kaip origamis. Lėtai išvilkau į kitą kambarį ir paguldžiau ant lovos.
Po kiek laiko, šutvei „pašilo“, kad jų sėbras ilgai mane žadina ir ar nebūsim mes su juom bendros gaidiškos kalbos radę, nutarė patikrint... Užsikorė į viršų.. Pirma apžiūrėjo mano kambarį ir užtikę jame ramybę (nerado elektros jungiklio, nes aš jį buvau išoperavęs iš kambario), dirstelėjo į kitus kambarius ir rado savo draugą ramiai betysantį lovoj ir smagiai knarkiantį... Tada draugiškai pasišaipydami ir pasikriuksėdami pažadino ir žviegdami iš juoko, kad šis nepataikė į kambarį ir nulūžo pakeliui nusivarė žemyn.. Nepaisydami ano protestų, kad tas pyyyyyyp jį nukirtęs iš už nugaros.
Balius tesėsi...
