na, lyg apie motyvacija buvo...
imtynes, veliau atplasnojo pirmieji karate pauksciukai.egzotika, nezinomybe, vos ne mistika," uzdraustas vaisius"...tai labai trauke ir zavejo.pasportavus ir ismokus"aukstai kelti kojas" atsirado pagarba sau, kad as tai sugebejau pasiekti, bet dingo pagarba ...kitiems.aisku, jaunyste-kvailystes...atsirado rimtesni treneriai,ismoke ne tik spardytis, bet ir pries spiriant pagalvoti..boksas ir vel imtynes...viska maisiau ir vel klijavau...kokie motyvai tada vede mane pirmyn?pirmiausia-noras isbandyt save.savo charakterio stipruma-silpnuma,valia, ryzta...eiti i prieki dabar mane vercia tai, kad norisi pajusti pazinimo(pirmiausia-saves!!!)skoni,ismokti ir suzinoti tai, ko nezinojau ir nemokejau.nekalbu apie sveikatos pagerejima,savijauta...kartais "paforsuoju"save ir dabar, tai savijauta kita diena buna ne is geriausiu:)ir manau,kad mes visi-pasirinke toki kelia-nelabai ir surastume motyvacijos paaiskinima,vardan ko mes ejome ir einame tuo keliu!!!as kalbu ne apie jaunima, kurie eina 5-10metu.jiems gal viskas tuo ir pasibaigs.kalbu apie tuos, kurie juo eina 15-20 metu.suklupdami,sukasdami dantis ir vel pakildami, bet eidami!noriu palinketi visiems,net neieskant motyvacijos, eiti ten,kur gera,kur jauciames zmonemis ir tarp zmoniu!!!o motyvacija?susikurkime ja patys sau!!!!