O tu galvoji kad kazkur kitur daugiau kovotuju rasi Dzaiugtis reikia kad ir keleta kovotuju turi. Dabar kovotojais tampa tik is didelio entuziazmo.
Matai Deni, man kovos menas ir mano mokiniai matyt svarbiausia gyvenime. Kai auginu mokinį, visada turiu kažkokią viziją svajonę. Mokiniai auga ir labai keiciasi. Kartais visai ne taip kaip svajoji. Atsiranda įvairių interesų, kuriuos reikia derinti, keičiasi norai, arba tiesiog užvaldo tinginys ar dar blogesni dalykai. Kai turi tik kelis smauglius, tai kiekvienas praradimas labai sunkus ir skaudus man. Kartais tenka iškentėti ir negražių, negarbingų mokinių poelgių tikintis, kad gal su laiku supras, pasitaisys. Ir treniruoju toliau, kad nenutrūktų augimas. Labai sunku priimti griežtą sprendimą tokiu atveju. Jei būtų didesnė grupė, manau, būtų lengviau.
O dėl emigravimo, tai judėčiau tik ten, kur mano kovos menas būtų reikalingas ir gerbiamas. Ir tikrai ne į Vokietiją