28-35
Į penktąjį septynmetį žmogus atsineša savą patyrimą. Žmonės - jau patys tėvai ir savo vaikų auklėtojai, savo vaikams jie turi parodyti didžiąsias gyvenimo vertybes. Jų sugebėjiami patikrinami praktiškai. Atsakomybė visą laiką didėja. Pasidaro svarbu, kaip tave vertina kiti - bendradarbiai, šeimos nariai, pažįstami, visuomenė. Atėjo PATIKRINIMO ir EGZAMINŲ metas.
Jau yra materialinis pagrindas, sukaupta energija. Visa tai galima panaudoti kūrybai.
35-42 metai patys svarbiausi darbo aspektu. Žmogus ne tik planuoja, jis įgyvendina savo planus, bando maksimaliai integruotis su jį supančiu pasauliu. Jis nori jaustis reikalingu, geru savo profesijos žinovu, svarbiu kokiame nors konkrečiame darbe. Jis turi savo idėjų, norikurti. Šis 7-etis parodo, kuo žmogus tapo, kiek ištobulėjo. Deja, šiuo metu gyventi ima trukdyti ligos, nuovargis, nepasitenkinimas. Žmogus gali nepasiduoti sielos ir kūno negalioms - savo darbu, per kūrybinę veiklą įmanoma pakilti aukščiau tos aplinkos, kurioje gimė. 42 metų žmogus atsistoja gyvenimo viduryje. Jis ĮTVIRTINA viską, ką galėjo padaryti dėl savo įgimtų sugebėjimų. Ir parodo, ką padarė savo tobulėjimui, ką realizavo ir ko ne įvairiose gyvenimo sferose - profesijoje, šeimoje, žmonių bendravime, savęs pažinime. Ši fazė yra pirmosios gyvenimo pusės REZULTATAS. Individuali raida pasiekė maksimumą. Ryšiai su pasauliu dalykiški ir tvirti.
Atėjo laikas, kai atrodo, viskas baigta, pasverta, padaryta... Viskas.
42-49 metai. Į savo 7-ąjį septynmetį žmogus ateina toks, koks jis iš tikrųjų yra. Žmogaus esmė, jo vidus, dvasia atsispindi veide. Ir nieko jau nebeapgausi. Jei iki šiol jaunystės, Dievo duotas grožis galėjo paslėpti vidaus tuštybę, tai dabar viskas - kaip knygoje. Vidinė tuštybė veidą kur kas labiau bjauroja, negu gilėjančios raukšlelės apie akis.
42 metų ŽMOGAUS-ASMENYBĖS raida baigta. Žmogus vis daugiau įsilieja į visuomenės gyvenimą. Jis turi atiduoti visa, kąsukaupė per dešimtis metų. Žmogus turi apsispręsti: arba jis gyvena sau, arba nori būti naudingas kitiems. Paskutiniais šio periodo metais žmogus patiria savotišką krizę. Tai - persilaužimo momentas.
49-56 metų laikotarpiu vis dažniau aplanko mintys apie būtį ir nebūtį, apie mirtį. Aiškiai pajuntama mirties realybė.
Daug dalykų, kuriuos iki šiol laikėme labai svarbiais, vertiname visai kitaip. Surandame naujų vertybių. Žmogus pasidaro laisvesnis, labiau susidomi dvasiniais reikalais. Visiškai pakinta požiūris į materialius dalykus.
Ateina tikrosios krizės metai.
Nepaisant šiokio tokio nuovargio, žmogus gali nuveikti daug darbų. Jis elgiasi protingiau, ramiau, atlikdamas tuos pačius darbus, sunaudoja mažiau energijos. pažangūs žmonės stengiasi gyventi pilnakraujiškai ir siekia iš gyvenimo paimti viską, ką jis gali duoti. Ir paima.
Gera tik tam, kuris sugeba išlaikyti vidinį stabilumą ir kartu gali bendrauti su kitais. Kai kurie žmonės šioje fazėje žūva.