Man vis tik patiko Pūgžlio pasakymas: “Kai supratau, kad žmonės man nieko blogo negali padaryti, nustojau jaudintis ir domėtis savigynos aspektu kovos menuose“ (netiksli citata, bet svarbu idėja
).
Nežinau, kodėl būtent tau aikido - bet iš esmės visi kovos menai padeda jaustis viduje tvirčiau, nepriklausomai nuo jų stiliaus ar “išraiškos priemonių“. Kovinis sportas dar netgi duoda ir daugiau objektyvų savęs vertinimo jausmą. Gal ir ne visai tinka, bet esmė tame, kad už vieną realiai muštą 10 nemuštų duoda, o pasiekimai šiame sporte sustiprina ir savigarbos ir savęs vertinimo jausmą. Nes tu žinai, kad tu - gali (Maximos šūkis)!...
Saugumo jausmas - tai ir yra TAVO vidinis jausmas. Kaip jautiesi, taip ir elgiesi. Kūną valdo protas, mintis. Jei ten yra sumaištis ar baimė - tai sunku tikėtis, kad ir kelių metų treniruotės padės. Padės, jei pats norėsi. Nepadės, ir net nesiseks treniruotėse, jei baimės priežastys glūdi giliau. Tada psichoanalitikas daugiau naudos turės, nei koks sensėjus... :?
Saugumo jausmui sustiprinti galima imtis sveikos nuovokos pagrįstų priemonių: nevaikščioti naktimis ir nesilankyti pavojingose vietose, būti budriam, užsirakinti nakčiai duris, mandagiai bendrauti su aplinkiniais, neišsišokti elgesiu, apranga ar turimais daiktais (telefonas, prabangūs papuošalai). Galop, nebūti potencialia auka. Kas reiškia, kad reiktų pamąstyti iš anos barikadų pusės: jei norėsiu ką apiplėšti, tai kokius žmones tam rinkčiausi? Jei norėsiu sumušti, nes esu girtas ir mano sugėrovai neatsakė teigiamai į klausimą “ar tu mane gerbi“, tai kokias aukas rinkčiausi? Jei esu prievartautojas, tai kokios moterys patrauktų mano dėmesį? Ir pan.
Saugumo jausmas susideda iš daugelio veiksnių. Visada reikia analizuoti savos baimės ar netikrumo, nestabilumo, nesaugumo priežastis. Kai žinai priežastis, kurios šį negatyvų jausmą sukelia, lengviau rasti ir sprendimo būdą. Žmonės eina juk svarsčių kiloti daugumoje ne dėl to, kad ūkyje jiems reikia jėgos, o todėl, kad nori jaustis labiau užtikrintai (o juk tai ir yra vidinis jausmas). Jei jautiesi fiziškai silpnesnis, tai tiesiog pradėk daryti atsispaudimus. Ne nuo kito pirmadienio, o dabar, čia. Dabar, kai skaitai (padaręs baigsi skaityti toliau). Užsibrėžk tikslą, kad nori daryti lengvai 100 atsispaudimų, ir daryk kasdien po kelis kartus per dieną, kasdien viršydamas savo rekordą 1, kol pasieksi. Ir tai bus tavo asmeninė pergalė. Nes tu - gali! Kai nori.. Reikia tik LABAI norėti..
1000 mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio - sako kinai. Kažkodėl norisi, kad tą kelionę kas nors kitas atliktų už mus.
Saugumo jausmą taip pat sukelia tavo etinis ir moralinis kodeksas, tavo vertybių sistema. Kuo tu vadovaujiesi, kas tau svarbu. Jei materialiniai dalykai, o pajamos yra nepakankamos, tai jausiesi labai nesaugiai, nes negali turėti to, ko nori ir nematysi prasmės gyvenime, kad negalėsi to turėti. O jei turi, tai gal bijai prarasti visa tai dėl ligos, traumos, piktavalių kaimynų, vagystės ir pan.? Bet tai negi tik daiktai tave valdo?...
Gyventi kasdien reikia drąsos, kad jau taip. Didvyriu būti po mirties nėra sunku, ypač, kai gyvenimas yra tuo metu beprasmis. O va kasdien aprūpinti šeimą, rūpintis ja ir savo tėvais, rūpintis savo kolegomis ar darbuotojais, verslu, kurį turi, ar savo darbo atlikimu, kai nuo to priklauso kitų žmonių gerovė ar jų saugumas - tam reikia daugiau pastangų. Ir tikro didvyriškumo. Kartais manau, kad vienišos mamos to stiprumo turi daugiau, nei didesnė dalis sveikų vyrų (kurie, jei tik kas, iškart kilpą ant kaklo ir - vai, vai, galėkitės manęs)... :?
Kai kam padeda tikėjimas. Kas renkasi ateizmą, tas renkasi tikėjimą tik į save (bet jį palaužti nėra labai sunku, net bolševikai tą žinojo, pakeisdami tikėjimu į bendraproletarinį reikalą, Leniną ir pan.). Kiti pasikliauna kokia nors karma ar kokia apvaizda - skonio ir tradicijų reikalas.
Ir tai nėra silpni žmonės, tarp kitko. Sutikau tokių nemažai pats Parlamente 1991 metais (galop, kam nekils apie tai mintys, pačiam vaikštinėjant gilią naktį ant Parlamento stogo, kai prikrauta krūva butelių su Molotovo kokteiliu, ir žinai, kad tu čia esi laisva valia, niekieno neverčiamas, ir pats pasirenki savo gyvenimo ar išėjimo iš jo kelią).
Saugumo jausmo trūkumą aš matau ir dabartinėje visuomenėje: senesnė karta nepatenkinta, kad permainos nubraukė daugelių jų turėtą saugaus susikurto gyvenimo iliuziją (dažnai matau ir taip vadinamą baudžiauninko psichologiją), jaunesnė karta nebeturi dažnai ir moralinių vertybių (kaip jų tėvai ką duos, jei patys pasimetę?), todėl metasi į totalų hedonizmą (peržiūrėkit kokią “Panelę“ ar visus sekso forumus) arba renkasi materialines vertybes kaip savo visuomeninio statuso įtvirtinimo simbolius (dėl šukuosenų ir pašiauštų plaukų ar drabužių nepergyvenčiau labai - mes patys ir pankavom, ir metalistais buvom...
).
Tiesą sakant, jaunąjai kartai nesaugumo jausmas yra dar didesnis (seniai jau susitaiko, kad gyvenimas nugyventas ir belieka tik kalbėti, kaip buvo jiems gerai, kai buvo jauni). Jauniems žmonėms dar reikia įsitvirtinti gyvenime, užimti tam tikrą padėtį. Nesikabinsi nagais ir dantimis - nieko nebus. Vadinasi, ir čia pasiekia daugiau kovotojai...
O atrodytų, kad viskas tėra tik “gebėjime apsiginti muštynėse“... Deja, nevisai.
Kas turi viduje stuburą, net ir jam pasmerktose situacijose pasakys sau: gali mane užmušti, bet atsiklaupti - nepriversi!
Arba gali pasakyti sau, kaip pasakė Pūgžlys (žr. pradžią)...
Jo pacifizmas yra bent perspektyvesnis - gali tikėtis nugyventi ilgiau...
