Jums tubut visiems teko girdeti kad yra technikos kurei yra pritaikytos realioms salygoms kitos ne. Viena technika yra veiksminga, kita ne. Noriu pasiulyti aptarti ne pacios technikos, o technikos ir zmogaus savybes/pozymius kurie butent ir nulemia technikos pritaikyma realioji situacijoje.
Kokios technikos yra daugiau veiksmingos: sportines (boks,...) arba tokios pavojingos technigos kur smugioja i pazeidziamiausius taskus (WT,...).Jeigu mes norime is "akademines" technikos padaryti "praktine" technika, kaip tai turi atsispindeti musu trenerociu procese ? ir t.t
Manau, kad nėra visiškai neveiksmingų technikų. Tiesiog viskas priklauso nuo žmogaus, kuris tas technikas naudoja meistriškumo, bei technikos panaudojimo situacijos. Kiekviena technika, turi savo panaudojimo sritį, laiką ir t.t.
Pvz. Jei žmogus yra tokio lygio, kad nepataiko iš kumščio į galvą, tai apie taškines technikas negali būti ir kalbos. Arba jei specialiai netreniruoti pirštai (kaip matome kungfu filmukuose), tai beprasmiai smūgiai pirštais, nes jis juos tiesiog nusilauš. Jei nėra atidirbto greito techniško smūgio koja, tai geriausia spirti kelio aukštyje, gi Taekwondo meistras gali sau leisti gatvėje net į galvą įspirti. Ir tokių faktų yra. Bet tai nereiškia, kad jam prasminga būtų tokius smūgius atlikinėti tarkime ant ledo.
Kiekviena situacija kelia atskirus reikalavimus. Jei draugelis baliuje per daug išgėrė, tapo agresyvus, tai geriau panaudoti imtynių techniką, sulaikyti jį, gal kiek prismaugti. Nedaužysi gi į snukį, nes išsiblaivęs tikrai nepadėkos
. O vat jei gatvėje keliese užpuolė, tai reikia kiek galima greičiau neutralizuoti, kad sumažinti užpuolikų kiekį. Ir čia jau tiks viskas (kad ir lazda į galvą).
Kiekvienas kovotojas technikas dar pasirenka ir pagal savo savybes. Stiprus fiziškai ar silpnas, greitas ar lėtas, linkęs imtyniauti ar smūgiuoti.
Treniruočių procesas irgi gali būti kryptingas. Tarkim žmogus 10 metų spardęs makivarai į tarpukojį, o sparinguose, kad ir nekontaktiniu būdu bandantis pataikyti į bandažą, tikrai turės didesnę galimybę pasinaudoti šiuo smūgiu kovoje, nei tas, kuris tik teoriškai nagrinėjo tokį variantą.
Savo karatistus aš visada skatinu savigynai naudotis smūgiais ir vengti imtynių. O vat „smauglius‘ atvirkščiai naudotis imtynių įgūdžiais ir vengti smūgių apsikeitimo. Kvailai kartais atrodo Bushido kovose, kai kovotojas turintis 15 metų patirtį imtynėse, bando smūgiuoti. Dažniausiai tai kvailai atrodo ir blogai baigiasi.
Aš asmeniškai ypač vertinu technikas, kuriomis galima kompensuoti fizinę jėgą ar masę. Tarkime taisyklingai su dubens posūkiu atliktas karate smūgis galine ranka (gyaku tsuki) gali būti pavojingas net ir 60 kg berniuko. Arba tarkime parteryje rankos laužimas tarp kojų (juji-gatame). Jis nuostabus! Juk rankos užlaužimui naudojama viso kūno jėga. Net daug silpnesnis bei lengvesnis varžovas, pasigavęs į tokią padėtį gali būti pavojingas.
Jei yra technika, vadinasi yra ir situacija, kur ji bus veiksminga. O atlikimo kokybė priklausys nuo kovotojo meitriškumo.
Lenkiu galvą prieš Rytų kovos menų meistrus sukūrusius tokias racionalias ir veiksmingas technikas. Gerbiu visus, kurie eina šiuo nelengvu kovotojo keliu.
