Pirma. Faktų yra per akis. Kad ir Japonijoje. Senovėje karatistai, siekdami išmokti pramušti samurajų šarvus, savo rankas turėjo paversti panašias į arklių kanopas. Dabar tai reikalinga? Man atrodo, kad ne. O eiti per siaurą rąstą, permestą virš bedugnės ( paslysi ar koją ne ten pastatysi eidamas, ir krenti į bedugnę)? Ar to reikia šiandien? O Dziu dziucu ir Kendo senovinėse mokyklose? Čia turbūt pakaktų prisiminti M. Uesibos pedagoginę veiklą iki Antrojo pasaulinio karo. Jo dodzio kaip tik dėl traumų gausos buvo pramintas "Velnišku". Apie Šaolinio (čia jau Kinija) "Mirties labirintą" kalbėti turbūt nereikia. Įveikdavo jį toli gražu ne kiekvienas vienuolis. 
Antra. Kokiam tikslui mokytis Kovos menų, jei ne gynybai nuo banditų, chuliganų ir plėšikų? Šaunamieji ginklai? Juos leidžiama įsigyti tik asmenims nuo trisdešimt metų. O kitiems ką patarsite daryti? Sėdėti namuose? Nei į barą, nei į diskoteką, nei į parką pasivaikščioti ar kroso prabėgti negalima?
Trečia. Va čia aš sutinku su Kensen. Pagarba mokytojui, ištikimybė, draugystė, pagalba silpnesniam - tai turbūt amžinos vertybės, kurių verta mokytis net ir šiandien, ir kurios buvo puoselėjamos visose kovos menų mokyklose.
Sorry, bet čia kažkoks briedas.

Niekada nemačiau kaip ten kas treniravosi senovėje, bet teko matyti rusu "Alfos" vyrų darbą. Daužo vienas kitą pilnu kontaktu (per vadinamuosius "egzaminus" veidai būna permirke nuo nuosavo kraujo) , treniruojasi gintis nuo smūgių ,atliekamų su įkaitintais iki raudonumo metaliniais strypais....

Kam to reikia? Jums tikrai to nereikia. Tai ir nedarykit.
Pirma. Faktų yra per akis. Kad ir Japonijoje. Senovėje karatistai, siekdami išmokti pramušti samurajų šarvus, savo rankas turėjo paversti panašias į arklių kanopas. Dabar tai reikalinga? Man atrodo, kad ne.
Tik apie Oyama esu girdėjęs, kad jis suskaldė savo krumplius tikslingai. Ir kas iš to?
O eiti per siaurą rąstą, permestą virš bedugnės ( paslysi ar koją ne ten pastatysi eidamas, ir krenti į bedugnę)? Ar to reikia šiandien?
Eiliniam piliečiui, dirbančiam ofisinį darbą to nereikia ir niekada nereikėjo. Ir senovėj buvo visokie raštininkai, išminčiai ,strategai kurie patys mūšiuose nedalyvavo. Ale bet kuris "paruoštas" kareivis tokia knygų žiurkę perplėštų į dvi dalis. Jie į mūšius nelindo.
O Dziu dziucu ir Kendo senovinėse mokyklose? Čia turbūt pakaktų prisiminti M. Uesibos pedagoginę veiklą iki Antrojo pasaulinio karo. Jo dodzio kaip tik dėl traumų gausos buvo pramintas "Velnišku". .
Reikia paminėti ,kad senovėje kovodavo iki mirties. Ir kendo mokyklose dirbo su katanom ,o ne bokenais. Tai lyg ir keičia situaciją ir treniruočių metodus

Šeip ar taip, ir šiais laikais žmones žudo...

Apie Šaolinio (čia jau Kinija) "Mirties labirintą" kalbėti turbūt nereikia. Įveikdavo jį toli gražu ne kiekvienas vienuolis. 
Gal galima kokį linką su faktais apie tą "mirties labirintą"? Kol kas man tai panašiau į pasakas.
Antra. Kokiam tikslui mokytis Kovos menų, jei ne gynybai nuo banditų, chuliganų ir plėšikų? Šaunamieji ginklai? Juos leidžiama įsigyti tik asmenims nuo trisdešimt metų.
Sorry, bet šaunamieji ginklai reikalingi ne savigynai ,o žudymui. Kas per požiūris? SAVIGYNAI užtenka dujų balionėlio arba dujinio pistoleto (galų gale peiliuką, jei jau taip knieti kažką sužalot) . Nei vienam ,nei kitam nereikia jokių leidimų. Jei nenorit "versti savo kumščių arklio kanopomis su tikslu skaldyti banditų kaukoles" ,galit sėkmingai išsiversti su dujomis
O kitiems ką patarsite daryti? Sėdėti namuose? Nei į barą, nei į diskoteką, nei į parką pasivaikščioti ar kroso prabėgti negalima?
Kitiems ,tai čia kam?

Kurie neturi arklio kanopų ir yra per jauni pirkti Glock'ą?

Ir nereikia tirštint spalvų. Visko Lietuvėlėje yra ,ir vagių ,ir chuliganų ,ir psichų... bet... kroso siūlyčiau nebėgioti naktį ,aplink visą parą dirbančias alaus krautuves, nevaikščioti naktim su draugėm per kapinių parkus ir rinktis padorias diskotekas. Tada viskas bus ok

Ir dar... jei jau vaikščiosit naktį.. kad ir su koviniu ginklu. Problemų turėsit pakankamai. Negi taip norisi į KALĖjimą?

Ir pabaigai... Kadangi čia būtent mano postas sukėlė tokius komentarus, tai atsakau ,kad ne tokias tradicijas aš turėjau omeny. Ir palaikydamas Deni bei Kensen pakartoju ,kad mes tų tradicijų ,nei suprantam ,nei norim suprast. Ir aplamai... "tradiciniai" kariai mokėsi žudyt ir išgyvent. Patirtį sėmė mūšiuose. O čia dabar pliurpia per XMA laidas,atsiprašant, meistrai ,kurie gatvėj pliekęsi gyvenime nėra (ten vienas meistriukas pats patvirtino). Nesvarbu kiek tonų išmuši į matuoklį. Jeigu "kiaušai skysti" gatvėj pamatęs piktą 'gangą' su peiliu pridėsi į kelnes. Toks gyvenimas.
Psichologinis pasirengimas yra viršuje ir būtent aukščiau išvardintais metodais jį galima išsiugdyti.