Keliauju aš sau linksmai nusiteikęs gatve ir matau, kad tamsioje automobilių aikštelėje stovi žmogus ir mane stebi. (Kadangi aš esu didelis paranojikas, tai iškarto susigaudžiau, kad ne medituoja jis ten.) Pasirodo - mano tiesa, žaltys jau iš tolo akimis mane sekė ir laukė, kol su draugu išsiskirsiu. Einu toliau, o jis jau lėtai juda šešėlyje ir tikriausiai tikisi smagiai mane iš nugaros užklupti, kai aš pro jį praeisiu, bet pradedu griauti jo sumanymą ir leidžiu suprasti, kad jį jau pastebėjau.
Tu čia jį iš tolo pastebėjai, ar prie pat priėjęs? Koks maždaug buvo atstumas?
Blogietis vistiek savo sumanymo neatsisako ir išlenda iš šešėlio į apšviestą gatvės dalį. Dabar jis jau eina lygegriačiai su manimi, gal tik metras mus skiria.
Metras? :O Kaip Pugžlys minėjo, reikėjo užkalbinti. Tik išlaikant budrumą!
Pasirodo blogiukas tėra kokių 16 metų amžiaus, trumpai kirptais plaukučiais, juodu "adidos" treningu su raudonom paloskėm. Lyg ir neatrodo pavojingas, bet kažką rankoj spaudžia. Panašu į peilį, bet jis jį laiko už ašmenų prispaudęs prie rankos, tai nelabai galiu įžiūrėti, kas ten per įrankis. Pirma mintis kuri šovė į galvą: "Po velnių, kas čia per bajeriai, negi jis nemato, kad aš už jį stambesnis?! Kodėl jis manęs nebijo?!".
Jis ginkluotas, todėl ir nebijo! Kita vertus, jis ruošėsi pulti iš pasalų, vis tik atviro puolimo vengė. Jei būtum pirmas pradėjęs kontaktą (žodinį), gali būti, kad jis būtų tiesiog pasitraukęs.
Einu aš greta jo vis lėtindamas žingsnį ir žiūriu jam į veidą agresyviu žvilgsniu. Gaidžiukas taip pat lėtina žingsnį ir nenori eiti priekyje manęs - nori eiti man už nugaros. Aš žingsnį sulėtinu dar labiau, tada jis atsiklaupia ir neva pradeda rištis bato raištelį. Aš ilgai negalvodamas žaibišku greičiu pradedu bėgti į priekį (trumpose distancijose (iki 200m) joks nusmurgęs piemuo manęs tikrai neaplenktų.)ir nubėgęs kokius 100 metrų atsisuku atgal.
Greitis trumpose distancijose yra geras dalykas. Apie ką esu ne kartą kalbėjęs, kad sprinteris yra geriausias savigynos speciaistas
Matau, kaip blogiukas apsisuka ir sparčiu žingsniu keliauja atgal į neapšviestą aikštelę. Štai jau ir namai visai netoli. Parėjau ir susimasčiau, ar nederėjo man spirti jam snukin, kai jis neva pasilenkė rištis batą? Esu tikras, kad gavęs smagų smūgį iš kojos i galvą jis būtų kritęs į gilią komą, bet kita vertus, juk jis man net negrasino.
Taigi, jis negrąsino. Gali būti, kad jis tebuvo jaukas, provokatorius, norėjo tave išprovokuoti, kad vožteltum jam pirmas. O tada būtų išlindusi visą krūva jo chebrantų ir jį "gynę". Juk tu pirmas pradėjai, ne jis! Ta pačia proga būtų ir kišenes apkraustę... O paskui jie policijoje pasakotų, kaip ėjo mūsų draugelis, toks mažiukas, pasilenkė bato užsirišti ir pribėgęs kažkoks dičkis pylė iš kojos į marmūzę. Mes jį tik gynėmę ir kišenių jokių nekraustėme...
Aišku, buvo galima spirti į marmūzę ir nešti kudašių, juolab greitas esi. Nors gal prieš spiriant vis tik reikėtų kokį klausimą užduoti, interviu paimti, kokio b... jis slankioja iš paskos, o paskui jau kalti į dūdą ir nešti vilnas iš to rajono...
Po šio įvykio padariau kelias išvadas: 1. Užpuolikui ***, kaip aš atrodau.
Taip, aš apie tai jau esu vienoje temoje kalbėjęs ir pavyzdį davęs, kai JAV net prie didžiojo peštuko ekskrepšininko Č. Barklio vienas prisikabino (aišku pakako vieno Barklio smūgio, kad morda nebeturėtų atsikišimu...). Tas pats Storas ne kartą turėjo situacijų, kaip paliegėliai bandė jam malkų krauti, nepaisydami Storo bicepsų.
2. Savo dujinuką dabar laikysiu ne stalčiuje, o prie diržo.
Nu jo, kokia iš ginklo nauda, jei ginklas toli nuo tavęs? Čia tas pats, jei būtum net nenusipirkęs, gulėtų parduotuvės lentynoje...
3. Išvengta kova - laimėta kova, bet ne morališkai.
Būtum įspyręs į marmūzę, morališkai jaustumeisi daug geriau. Faktas. Tačiau ar nebūtų buvę blogiau tavo sveikatai ir piniginei? Juk kaip minėjau, jis galėjo būti tik provokuojantis jaukas.
