Aha, tema pajudėjo!...

Kaip ir ledai, ponai prisiekusieji tarėjai!
1. Į Saxum įsitikinimą: įvykius ne tik kad planuoti galima, bet ir BŪTINA!
Aišku, visada išlieka galimybė, kad “jei būčiau žinojęs, tai pagalvę pasidėjęs“ arba - “būna, kad ir kare nušauna“. Merfio dėsniai ir čia pasitaiko. Vienok, galima daug suplanuoti, ką daugelis nesąmoningai ir daro: tarkime, grįžta naktį taksi, o ne pėsčiomis ar viešuoju transportu; nakčiai rakina buto duris; nevaikšto neapšviestose ir žinomai pavojingose vietose; žiūri, su kuo alų-midų geria...

Ir pan.
2. Humanizmas. Va čia ir pritarsiu, ir paprieštarausiu! 8)
Nepilnai, bet kaip ar neryžtingai atliekant veiksmus - neleistina prabanga ir net kvailystė! Jei jau spiri - tai ne už taškus ar pasimaivymą kombinacijomis, bet kad nuskristų, nesikeltų priešininkas, lužtų jam kas nors ir pan. Jei laužai, tai kad triokšt!...
Dėl to tai pritariu. Bet!
Visada yra “PO TO“. Ir tikrai yra kvaila sėsti į cypę su degradais vien todėl, kad lygiai tokį patį pašlemėką traumavai, nors jis ir 100 kartų to vertas buvo!
Todėl kalbėdamas apie planavimą, aš visada turiu būtinosios ginties principus galvoje, kuriuos apibrėžia BK (ir senąjame forume tas buvo įdėta, ir manau, kad reiktų net įdėti į tinklalapį ilgesniam naudojimui). Planuoti šiuo atveju reiškia numatyti ir atidirbti iš anksto savo galimus veiksmus galimose situacijose. Kad po to ne vien nepasitaikytų situacija “rankos nusviro ir pamiršau ko mokiausi“, bet kad ir nebūtų “berserkas esu - visus trinu ir maitoju“!...
Iš čia ir būtų už temos išeinantis pastebėjimas: “mūsų stilius itin kovinis, mes varžybų net nedarome, nes visus varžovus traumuotume, akis išbadytume, kaulus palaužytume“... :O
Fignia tai viskas, kolegos! Jei veiksmas neatidirbtas treniruotėse, tai ne man įrodinėti, kad nei tu stresinėje situacijoje į kiaušus kam įspirsi, nei tu kam akį išdursi, nei tu ranką pagavęs nulauši... Tą pats gyvenimas įrodys. :?
3. Įkaito situacija. Va, būtent! Grasinimas - dažnai būna tik blefas, niekuo nepagrįstas!
Tiesa, niekad nereikia priversti grasintoją iki ribos, kai jis bus priverstas grasinimą įvykdyti savisaugos sumetimais. Juk ir žiurkė puola stambesnį ir stipresnį gyvį, įvaryta į kampą...

4. Nešti sveiką kailį visada yra protingiau, nei bandyti likimą įrodinėjant, koks GALBŪT esi kietas. Jei kabinasi kažkoks menkysta, tai arba jis yra durnas ir tavęs negerbia - todėl jį reikia sudoroti čia ir dabar, arba - jis tėra jaukas ir didesnio plano dalis, siekiant įvilioti į spąstus... o tai reiškia, kad - sudoroti jį reikia čia ir dabar dar greičiau!...
5. Skydu gali būti ir kuprinė, krepšys, portfelis. Šarvais - odinė striukė ar bent jau marškiniai, apvynioti aplink dilbį...

Čia, beje, prisimenu seną seną filmą su Bruce Lee - “Big Boss“. 8-) Kuo man patinka to meto filmai, tai tuo, kad dar nebuvo choreografinių ir stilizuotų per daug kovos scenų: ten tiek puikių ir šviežių patarimų iš savigynos ir realių kovų - tik imk (“turintis akis - tepamato“, - kaip pasakė tūlas Jėzus Kristus)! Tai dabar viskas nerealiai, nors ir efektingai, pateikiama.
Taigi, priminsiu, kad finalinėje kovoje Bruce Lee, jau šiek tiek papjaustytas ir kadaruojančiais marškiniais, atsitraukia. Nes prieš peilį be ginklo šokama tik dabartiniuose Holivudo filmuose...

Ir jis tada apsivynioja dilbį savo marškiniais...

Ši scena daug pasako. Net ir apie “legendinį nenugalimą“ Bruce Lee...
Taip kad - ir be odinės striukės galima rasti išeitį. Net jei tave ir surijo (gerai, jei nekramtė...)...
