Kovos menais nuo mažens domėjausi

vis su tete žiūrėdavome per televizorių kovas

labai koviniai filmai patiko ypač su Stevenu Seagalu

na tai kalėdoms buvo padovanotas bokso maišas

na pradžioj treniravausi svarankiškai patrankydavau truputuką, krumplius nusimušdavau, tai užsigydydavau ir vėl

poto apleidau

bet pradėjau eit į šokius

trečias kartas kai nueinu į šokius ir šia tau, užpuolimas. Iš mašinos išoko vaikinukai, ir pradėjo vytis, pabėgti nepavyko tik man vienam iš kompanijos (aš pats jauniausias buvau

) gavau į nosi pora kartų ir striukę atėmė

bet po poros dienų į namus atvežė, tik išskalbt galėjo

nat ia poto įvykio pradėjau aktyviau domėtis

na po šio įvykio į šokius nejau kokius 5 mėnesiu, bijojau

na vėl nueinu į šokius, pirmi šokiai ir vėl bandoma telefoną atimt

bet nepavyko

poto jau užtikrintai nusprendžiau, kad reik mokėt apsigint ir savarankiškai nieko doro nebus, nes neturiu pagrindų

pirmiausia nuejau į muay-thai, bet mane labai žavėjo Stevenas Seagalas, ir dar matydavau, kai vaikšto su kimano, tai mane lavai viliojo

nuejau į Aikido. Ten pralankiau 1,5-2 metus

supratau, kad reik konors rimtesnio, gryžau į muay-thai

ten pasitreniravau, prasidėjo vasara, o po vasaros, treniruotes teko iškeist į papildomas anglų pamokas

buvo bandymų sugryžti į treniruotes bet nesėkmingai, man iki artimiausio klubo 20 km, tevai turėdavo vežioti 3 kartus į savaitę, o dar anglų prasidėjo, tai jau perdaug buvo

dabar tenka tenkintis treniruotėmis namie

bet noras niekad nedingo sugrįžti