Manau kad savigynos meno galima pasimokyti is senu kovos menu. Pvz Budo pagrindas-kardas, viskas juo paremta, tai lyg stuburas, pati esme. Samurajus iskilus rimtam pavojui visada pirmiausia griebdavosi kardo. Visi kiti dalykai(mokejimas smugiuoti, imtyniauti ir t.t) buvo antraeiliai. Siu dienu savigynos atveju, manau lygiai tas pats, turiu galvoje jai neturi kokio nors patikimo ginklo, tai reikia konflikto vengti visais imanomais budais ir vyriskumas, savigarba, "kietumas" irt.t. turi but paskutinej vietoj. Pirmoj vietoj-islikimas. Yra daugybe pavyzdziu, kai labai geri kovotojai ringe, ar dar kazkur apgailetinai baigdavo savo dieneles su surudijusia gelezte nugaroj ar pilve, nukraujave, kaip kiaules skerdykloje.
Manau, kad reikia tureti kelis ginklus, tinkancius skirtingoms distancijoms. PVZ Saunamasis-dideliai distancijai, mazesniai distancijai duju balionas, lazdos pvz teleskopines, taip pat metomas ginklas-nuo saujos smelio ar plytgalio(tai kas gali atsidurti po ranka) iki shuriken(kazkas rimtesnio, kas reikalauja idirbio ar treniruociu) ,artimai distancijai grandine, peilis, kastetas. Taip pat toks ginklas kuri naudotum krashtutiniu atveju-visiskai priremtas prie sienos, ar uzspaustas priesininko. Manau, kad reikia pastoviai nesiotis tris skirtingus ginklus, apie kuriuos niekas siame pasaulyje nezino, o jai ir zino, jie turi buti mire

. Aisku juos reikia but labai gerai ivaldzius, kad kartais neatsisuktu pries pati turetoja. O kokie tai ginklai-tai jau kiekvieno skonio reikalas. Bet bandyt lyst i drake tusciomis, be nieko-tai kvailas tushciagarbiskumas, ir nepagrystas pasitikejimas savimi. Manau, kad visada reikia tiketis geriausio, bet ruostis blogiausiam.