Mem, atsipeikekit ! Nuo kada mes shnekam apie medicina? Mityba nera gydymas. Zhala ( daroma/ar galimai daroma ) neapchiuopiama. Beje jusu nevertinamoje Kulinarijoje zhala galima pamatyti zhymiai dazhniau ir realiau (Amanita phalloides) 
Tas ar kitas mitybos rezhimo pakeitimas trumpam, negali ir neturi ilgalaikio poveikio. Tam yra mase statistines medzhiagos pradedant Leningrado blokada, baigiant Tremtiniu patirtim. Ten stresine mityba ( jei ji budavo, o dazhniausiai ne), neramus miegas, ir psihologinis spaudimas truko metais.
Ar galit Mem apibrezhti zhala?
O vat vaiko sugebejimas motyvuotai dirbt, iveikt sunkumus, ir nestresuoti kritinese situacijose nesulyginamas su niekuo. Ir viso to vien grazhiomis frazemis nepasieksi. Tam reikia sunkumu kuriuos vaikas gali iveikt. vienas ish ju mityba. Kitas shuoliai ish vazhiuojanchios mashinos ( rizikinga ). ar darbas su virvem ( rizikinga).ar nardymas ir plaukimas ( rizikinga) . imtynes ( rizikinga). sparingas ( rizikinga ). Net ir bfp treniruoteje vaikas gali uzhsilenkt del ivairiu priezhaschiu. Rizika yra visur. Galiu pasirinkt plepetoju kelia ir tik pasakot apie visa tai, be rizikos ir be pasekmiu. O galiu rizikuoti ir treniruoti. Ka ir darau.
Naivu manyti kad per 20 metu traniruochiu, mano vaiku tarpe nebuvo tokiu kuriu tevai medikai, nederetu ju laikyti idijotais ar nesirupinanchiais savo vaikais. Net mano mokiniu tarpe yra pakankamai mediku, bet matyt ir jie priklauso tu pseudozhinovu kategorijai..kuriu ten Lietuvoje priviso...nu su tokia savimone..hm ka ash zhinau...kaip sakoma "flag vam v ruki mem."
Tik mano galva, gal deretu taip nesusireikshmint ir pamastyt, kad galgi ne visi tokie akli, kad iki shiol nepastebejo kaip "luoshinami" ju vaikai, kaip rizikuojama ju sveikata ir ateitim.
"Gydytoju" buti nepretenduoju. vienkartines mitybos gydymo forma nelaikau.
O vat jum Mem, kaip gydytojas, rekomenduoju pasiskaityti filosofo Rolando Povilonio darba " prasmes problema" idant nekiltu problemu su savoku pakeitimu.
P.S. ir ko gero pasikeisu nika..i DAKTARA MENGELE 
Atsiprašau, bet terminų aš tikrai nepainioju- medicina apima ne tik gydymą (kaip kad jūs manot), bet ir ligų prevenciją, tad subalansuotas, laikantis mitybos režimo maitinimasis bei adekvati miego trukmė pagal amžių ir yra prevencija. Taip kad, suvokiu ką kalbu ir faktinių klaidų nedarau.
Apie trumpalaikio vienkartinio maitinimosi ir miego trūkumo sukeliamas pasekmes neturėtumėt kalbėt kategoriškai.
Nelabai supratau, ką būtent norėjot pasakyt su tremtiniais ir t.t.- jeigu nėra atlikto mokslinio tyrimo, kokia tų žmonių buvo sveikata (net ir histologiniu lygmeniu) iki tų įvykių ir po jų, negalit sakyt, jog ten patirti išgyvenimai (su visom emocijom, mityba ir t.t.) nepaveikė jų sveikatos. Maža ką sako žmonės- gydytojas gali sakyt, „jums aterosklerozė“, o pacientas sakys „ne, nesutinku- aš sveikas, nes visiškai nieko nejaučiu“. Klinikinių požymių nepasireiškimas dar nerodo, jog žmogus neserga- kliniškai liga gali pasireikšt jai jau įsisenėjus.
O neramus miegas, psichologinis spaudimas- be abejonės veikia tiek atmintį, tiek emocijas, tiek imunitetą, tiek psichiką ir t.t. Ir naivu būtų tą nuginčyti.
Kad vaikas motyvuotai dirbtų, jį reikia sudominti veikla. Kažkaip mano treneriui niekad nekildavo rimtų problemų dėl vaikų neklausymo (o yra tekę matyt, kad turėjo jis ir visai mažų vaikų- net 6m. amžiaus) tiek salėj dirbant, tiek rengiant išvykas: ir jo klausė, ir jį gerbė, ir netgi vyresnieji kaip kada sudrausmindavo mažylius. Taip kad nebūtinai reikia drastiškų metodų siekiant priversti vaiką dirbti.
Taip, ką suvardinot yra rizikinga, bet kažin ar 12 metų vaikas šoka iš važiuojančios mašinos.. O dėl visų kitų- rizika gali būti dėl pačios veiklos, o ne dėl to, kad pvz žmogus yra verčiamas nedamiegoti..
Idiotais tėvus pavadinot jūs, iš mano lūpų tokių žodžių toli gražu nebuvo. O medikai puikiai supranta galimą riziką, bet kadangi sutinka su sąlygomis, vadinasi, priima ją, tačiau tai nereiškia, jog jie nesuvokia, kas jiems gali būt blogai, o kas ne. Asmeniškai , aš kai sportavau, visada žinojau kuo rizikuoju ir po kiekvienos traumos pagalvodavau, jog „dabar man trūko kraujagyslė, susidarė hematoma, atsirado puiki terpė infekcijai, reikia nepažeisti odos vientisumo, kad infekcija nepatektų į giliau esančius audinius.. jei pateks, per kanalus gali išplist per visą galūnę..patekus infekcijai į sisteminę kraujotaką, bus sepsis..o tada sepsinis šokas..o tada į reanimaciją..grįžtant į pradžią- visad suprasdavau, kas manęs laukia blogiausiu atveju. Taip kad tą puikiai supranta ir kiti medikai. Bet čia kaip ir su rūkymu- puikiai žino kuo rizikuoja, bet nemeta.. Vadinasi, prisiima atsakomybę už save dėl tokių veiksmų.
Jei kažkoks negalavimas atsitinka žmogui, jis nebūtinai lekia guostis treneriui- to taip pat reiktų nepamiršt.
Susireikšminu??? Kažin, ar kalbėjimas apie tai, kur turima žinių (aišku, iki profesorių man dar toli) yra susireikšminimas. O kiekvienas kitus vertina pagal save, tad retoriškai: nejau jūs jaučiatės susireikšminęs prieš mokinius, kurie daug mažiau už jus išmano treniravimo metodikas?
Ir jau trečią kartą tariu, kad nebeturiu, ką pasakyt- ne dėl to, kad tikrai neturiu, ką pasakyt, o todėl, kad reikia gerbti kitus forumiečius, kuriems aktualu užduota tema, o ne floodinimas (kas dabar yra) ir be to, mes absoliučiai vienas kito nesuprantam, tad nėra prasmės rašinėt aiškinantis sąvokas ir pan. Aš visuomet viską pirma matysiu iš medicininės pusės ir remsiuos mokslo žiniomis, o jūs savo.
Manau, tuo ir reikėtų pabaigti.
