Ačiū už pataisymą, supainiojau tachi su tanto...
Tanto iki 30 cm ilgio 
Jo, paaiškikyt skirtumą
bo muziejuj nemažai katanų/tachi buvo išardyti ir geležtė su rankenos materijolais tiesiog padėta vitrinoj 
Iš esmės turėjai matyti daugiausiai tai, jei “metriniai“ - katana. Senesnė kalyba labiau juos irgi užriesdavo, nei vėlesnioji, Edo antroji pusė... Tai vadink juos katana - ir nekvaršink sau galvos!...
Jei trumpesnis, o atrodo “kaip tikras“ - tai greičiausiai buvo wakizashi...

O jei peilio dydžio - tanto.
Pats didžiausias, kuriuo mosikavosi T. Mifunė Kurosavos filme “7 roninai“ (“7 samurajai“), skirtingai nuo kitų - no-dachi. Jį kabindavo ant nugaros, kaip ir riteriai pas mus dvirankį Renesanso laikais.
Normalus kardas, kabantis mūsų kavaleristų kardų (bet ne kalavijų, kurie kabodavo išilgai kojos, ne įstrižai) pavyzdžiu vadintas tiesiog tachi.
Jie Edo laikotarpiu (1600-1868 metais) buvo leisti nešioti komplekte, vadinatame daisho, su “kambariniu“ kardu kartu tik samurajams, ashigaru (pėstininkams) bei kilusiems iš jų roninams (bendrinis karių pavadinimas yra bushi) ir tiems, kurie gaudavo tokią privilegiją (kai kurios yakuza ir yojimbo grupės bei, retokai, “prekybos agentai“) savigynos tikslais, nuginklavus visus likusius prasčiokus.
Trumpas kardas, “kambarinis“, vadintas ko-dachi (mažasis kardas), vėliau, tame pačiame Edo laikotarpyje, pervadintas į wakizashi, kaip ir tachi pradėtas vadinti katana, nes tada kilo mada juos nešioti ašmenimis į viršų (dėka iai-jutsu arba tiksliau batto-jutsu), kas leido greičiau jį ištraukti kartu su sklandžiu kirtimo judesiu (iš čia Vakarų pionierių-“kaubojų“ mada nešiotis revolverius, pritvirtintus prie šlaunies dėkle atviru viršumi).
Tanto - tai didysis peilis, turintis atramą - tsubą. O peilis be jos vadintas...

Reikia pasitikslinti - Bilobilo negeriu...
Ir dar buvo į durklą panašus smaigas, kuris kažkodėl vadinamas samurajišku kinžalu, tačiau jis nelabai naudotas ką nors žaloti, o yra skirtas atpainioti užsiveržusiems šarvų “šniūrėkams“...
Ar vėl ką nors pripainiojau?...
