Tarp kitko, su dar nepagadintais naujokais yra visai smagu prakutusiems dirbti!
Nes jų reakcija yra dar NATŪRALI, o ne išmokta, tad prisitaikyti prie jų manieros “klasikinius“ variantus tenka pačiam, ir labai greitai, kas yra itin naudinga minėtam progresui: jiems nepasakysi, kad ne taip smūgiuoji - jei neapsigini, tai jau tavo bėda, ne jo!...
(o va ko aš pasigendu kaip tik aikido treniruotėse, nes dažniausiai liepiama tik pulti “kanonizuotai“, kaip ir klasifikuota pagal aikido visus reikalavimus).
Jie irgi dėkingi, nes iškart stengiasi pasiekti prakutusiojo lygį, ir taip jiems greičiau, nei dirbti tik tarpusavyje, “varlinyke“.
Taip kad nereikia būti per geros nuomonės apie save, o stengtis iš situacijos išpešti maksimumą naudos sau. Jei davė vaikus sparingui, tai ir dirbsi švelniai, kad netraumuotum, kas irgi tobulina įgūdžius. Jei davė trapią merginą, tai išmoksi susikaupti ne į jos užpakaliuką, o į kokį reikalingą veiksmą...
Pasakyme, kad muštynėse (arba kovoje) yra visi lygūs, yra daug tiesos. Ne kartą stebėjau, kaip žmogus gražiai dirba sparinge su “kietais“ kovotojais, ir tampa visiškai bejėgiu, pasimeta, prieš naujoką, kuris net jėga neprilygsta jam...
