treniruotes atmosfera

[laiteriz]

Tokiais paprastais žaidimais tie judesiai "įkalami" į galvą taip, kad po to intuityviai per sparingą imi ir panaudoji. Tokios mažos kovos su specialiom taisyklėm padeda siekt galutinio rezultato, kuomet stojiesi į pilną sparingą. O dėl diržų - tikrai nieko nežinau ir negaliu pasakyti.. 

bus OT, bet negaliu nepagirti trenerio. Puikus pavyzdys to, ka vadinu progresyviniu trainingu. Jeigu kalam baze "kooperatyviai su draugu", o paskui mus ismeta i sparinga, kur "everything goes", tai yra LABAI didelis zingsnis. Spraga tarp ju dvieju lemia tai, kad mokymasis uzima daug laiko ir tik nedidele zmoniu dalis moka dirbti su besipriesininanciu partneriu ne blogiau, nei su kooperatyviu

jeigu taip organizuojamas treiningas, automatiska bus ir treniruociu atmosfera. Nebus taip, kad daugiau patyre bus kartu daugiau ispuike. Visi bus draugiski, bus konstruktyvi ir tobulejanti atmosfera. Nebus nesamoniu, kuomet "as krutas, nes turiu dirza, nors nieko ir nemoku"

viskas susije geras instruktorius turi suprasti, kad nuo atskiros dalies priklauso visumos kokybe.. jei atskiri aspektai nesuderinti, nieko gero nesigauna.. Pavyzdziui, sieki grieztos disciplinos ir tuo pat metu nesirupini mokiniu elgesiu uz sales ribu. Rezultatas buna priesingas, nei laukiamas...

[laiteriz]

Geležinė drausmė nebūtinai yra jokių juokų, bet jie visgi mano galva turi būt į temą... Kaip dėstymo metodika pajuokavimai labai geras daiktas 
O apskritai - instruktoriui kalbant mirtina tyla ir dėmesys, dirbant pašnekesiai susiję griežtai su darbu ir kaip įmanoma tylesni, kad nebūtų kaip sakant gausmo kaip bičių avily... Ir aišku jokio durniaus voliojimo, kaip sakant, kai pusė dirba, dalis žvingauja, dar dalis gaudynių žaidžia ar mušasi ne į temą ir trukdo dirbančiajai pusei...
Žinoma, visa ši drausmė įmanoma ko gero tik ten, kur yra suaugusiųjų grupė ar bent jau nėra šešiamečių-dešimtmečių...
Nes kai yra šešiamečių-dešimtmečių, tokia drausmė pasiekiama tik geležiniais būdais, ir taikomi prieš tokio amžiaus vaikus jie atrodo neskaniai mažų mažiausia.
Gal tas drausmės siekimas nuo požiūrio priklauso? Į trešas einu ne atsipalaiduot po darbo, o padirbėt kartais rimčiau nei tame pačiame darbe  Ir visoks jaukalas, jei kalbėt apie psichologinę pusę, ryšius su chebra ir pan., gal ir maloniai nuteikia, bet jei apie darbinę, kai treša ir taip trumpa, ir nepigi, - jokio malonumo nelieka...

viskas priklauso nuo tikslo. Drausme - tik irankis kazkam pasiekti. Kodel kovos menas negali buti poilsio vieta? Juk galima organizuoti viska taip, kad ir be drausmes nebutu traumu ir t.t. Tiesiog tai ir yra specialiai tam skirtas dalykas

kas liecia pastangas ne siaip lankyti, o tobuleti, tai esme ir yra - kad salia esantys zmones noretu to paties. Kad tikslai sutaptu. Automatiskai, turi buti komanda. Turi buti vientisas kolektyvas, kuris alsuoja vienu kvepavimu

ir cia trenerio dalykas ta uztikrint. Nereikia "piliules" visiems gyvenimo atvejams. Jei kazkas tinka visiems, reiskia tai tera vidutinybe. Jei kazkam labai patinki, reiskia kazkas taves nekencia. Toks jau tas, energijos tvermes desnis. Kaip nebutu gaila, butent sio desnio nepaiso dauguma verslininku, siekdami pelno, atmesdami galimybe, kad butent tas nepaisymas ir trukdo ta pelna gauti

juk sunku suderint, kad organizacija gyvuotu, turetu lesu (suprask - daugiau besitreniruojanciu), ir tuo pat metu visi butu laimingi. Uztat ir gaunas stampavimas - sedek ir tylek, nes tokia dogma... Individualiam priejimui paprasciausiai nera nei laiko, nei kitu galimybiu. Taciau tai is esmes nera problemos sprendimas. Nebent taip jau labai nesinori sukti galvos...

[stripulis]

Kai yra drausmė pradiniam variante, tai dažniausiai per tam tikrą laiką ir susikristalizuoja komanda norinčių dirbti, o tada jau norintys durnių volioti tiesiog ateina, apsidairo, supranta per kokį mėnesį, kad ne čia pataikė, ir išeina, iš kur atėję ar ten, kur tą durnių volioti leidžia.
Beje, kuo didesnis lankančių žmonių skaičius, tuo sunkiau užtikrinti treniruočių kokybę. Dėsnis toks 

[Žalias]

bus OT, bet negaliu nepagirti trenerio. Puikus pavyzdys to, ka vadinu progresyviniu trainingu. Jeigu kalam baze "kooperatyviai su draugu", o paskui mus ismeta i sparinga, kur "everything goes", tai yra LABAI didelis zingsnis. Spraga tarp ju dvieju lemia tai, kad mokymasis uzima daug laiko ir tik nedidele zmoniu dalis moka dirbti su besipriesininanciu partneriu ne blogiau, nei su kooperatyviu

jeigu taip organizuojamas treiningas, automatiska bus ir treniruociu atmosfera. Nebus taip, kad daugiau patyre bus kartu daugiau ispuike. Visi bus draugiski, bus konstruktyvi ir tobulejanti atmosfera. Nebus nesamoniu, kuomet "as krutas, nes turiu dirza, nors nieko ir nemoku"

viskas susije geras instruktorius turi suprasti, kad nuo atskiros dalies priklauso visumos kokybe.. jei atskiri aspektai nesuderinti, nieko gero nesigauna.. Pavyzdziui, sieki grieztos disciplinos ir tuo pat metu nesirupini mokiniu elgesiu uz sales ribu. Rezultatas buna priesingas, nei laukiamas...

Nors pradžioj tas žaidimo metodas atrodė toks pernelyg paprastas ir daugeliui nepatiko (neslėpsiu, ir man "kas čia per vaikiški žaidimai, kada normaliai kalsimės, nėr ko čia 'šokinėt'"  ), tačiau kai po kiek laiko visi pamatė, kad sparinge visai kitoks darbas, taip greičiau ir efektyviau mokomasi, tai viskas buvo okay. Kaip ir daug kur forume kartojama - svarbiausia keist požiūrį 

[laiteriz]

Nors pradžioj tas žaidimo metodas atrodė toks pernelyg paprastas ir daugeliui nepatiko (neslėpsiu, ir man "kas čia per vaikiški žaidimai, kada normaliai kalsimės, nėr ko čia 'šokinėt'"  ), tačiau kai po kiek laiko visi pamatė, kad sparinge visai kitoks darbas, taip greičiau ir efektyviau mokomasi, tai viskas buvo okay. Kaip ir daug kur forume kartojama - svarbiausia keist požiūrį 

Zalias