Korekcijos vertimui:
In many instances when I have controlled combative suspects in altercations armbars, wristlocks, and the like are often available, they just don't make much sense when a guy is not reacting to pain and I have to consider he may try to take my weapon, or he may be armed with his own.
Daugelyje atvejų, kai kontroliavau karingus įtariamuosius peštynėse, rankos laužimai, riešo laužimai ir panašūs metodai, nors dažnai juos galima padaryti, ji neturi prasmęs, jei vaikinas nereaguotų į skausmą, ir turiu numatyti, jog jis galbūt bandys perimti mano ginklą, o gal jis turi savo.
For example, if a juji gatame requires to you relinquish top control to fall back for a lock, it makes little "combative" sense. It makes little combative sense if it ties up both your hands on one of his, leaving one of his hands free to access a weapon he may have (that you may not even be aware of...).
Pavyzdžiui, jei juji gatame atlikimui reikia atsisakyti kontrolės iš viršaus, ir atliekant laužimą kristi ant nugaros "kovoje" tai būtų beveik beprasmiška. Beprasmiška ir tada, jei sugriebi abiem rankom vieną jo ranką, ir jis turi vieną laisvą ranką, kad galėtų pasiekti ginklą, kurį galbūt turi (ir apie kurio buvimą tu galbūt nė neįtari...)
The locks and controls that allow you to remain in top control are great - but again more as an aid to control, not because the adversary in an actual situation may "tap." I have had one subject give up after I got a kimura from the mount on him and told him if he continued resisting I would break his arm. This was because he was really only halfway committed. I've fought others where I never even bothered to communicate or even lock as my goal was to end their resistance as quickly as possible, in those cases I deployed a weapon.
Laužimai ir kontrolės, leidžiančios jums išlikti viršuje, yra puiku - bet vėl daugiau kaip pagalba kontroliavimui, ne todėl, kad priešininkas faktinėje situacijoje gali suploti į žemę. Priverčiau vieną subjektą pasiduoti po to, kai atlikau kimura, sėdėdamas ant jo,ir pasakiau jam, kad jei jis nesiliaus priešintis, aš sulaužysiu jam ranką. Taip nutiko todėl, kad jis buvo tik pusiau nusiteikęs kovai. Kovojau su kitais, su kuriais net nesivargindavau šnekėtis ar net juos užlaužti/surakinti, nes mano tikslas būdavo kuo greičiau užbaigti jų pasipriešinimą, ir tais atvejais aš panaudodavau ginklą.
Ir iš savo patirties pridėsiu, kad metimas su kritimu, kai užkrenti keliu ant gerklės visai efektyvus ir nereikalauja po to ilgai ant jo būti.
