Nežinau, vadinti pagal žmogų kažką, kas daroma, tai išvis artėja visiškos nesąmonės link. Žmogus mokėsi visgi pas kažką. Kažko. Jei jau jis išrado kažką, ko nėra visai niekur, ir niekur nesimokė pas nieką nieko ir nieko neskaitė, tai matyt jis koks tai genijus, o aš tokių net ir nežinau. Dabar nesugebam išaiškint žmonėm, kas yra aikido ar dziudo ir kodėl juos lankyt, ar nelankyt, tai kaip reikės išaiškint, kai bus Misiūnas, Zen ar Smauglys?
Ir išvis, neigti pagrindus, ant kurių stovi - kvailoka. Atsiriboti nuo stiliaus visiškai - kirsti šaką, ant kurios sėdi. Žinoma, kai kas ir lieka ant tos šakos tiesiog sėdėti , o kitas atsistoja ir kažką veikia...
Visiškai nieko nekeisti stiliuje - nepriimti jokių naujovių iš šalies, vėl kvaila. Situacija - mane pasodino ant šakos. Nu ir aš sėdėsiu ten nekrutėdamas iki gyvenimo galo, nes taip mane pasodino, vadinasi, taip reikia. Jei yra kažkas, ką įtraukus stilius nenukentės kaip toks, priešingai, praturtės - kodėl ne?
Jei kas nors sugeba protingai suliet skirtingus stilius, kaip jau sakiau, toks žmogus yra super protingas, ir pasisekė tam, kas pas jį pateko. Ir tik galbūt tada verta suteikti stiliui pavadinimą. Vėlgi ne pavardės, o geriausiai jį atspindintį ir panašiai.
Tarp kitko, vienam seminare mums išdėstė dešimt karate postulatų, kurių aš tais laikais gerai nesupratau, buvau ką tik pradėjusi lankyti, bet, laimei, užsirašiau. Tai va, pirmi aštuoni susiję grynai su technika, o devintasis skamba taip:
"svarbiausia yra surasti savo stilių" . Atrodytų, kokio velnio, taigi mokomės fudokan, vadinasi, mokomės fudokan, gi viskas ten sudėliota, metodikos, technikos, reikia tik jas išmokti ir to užteks.
Nu jo, bet stilius, kurį treniruojiesi - priemonė tolesnei veiklai, kai jau reikia galvoti pačiam. Ir čia ir atsiranda skirtingumai, kai vienas treneris treniruoja vienaip, kitas kitaip, nors abiejų stilius tas pat. Tiesiog jie pritaikė pagrindus sau - galbūt vienas yra žemas ir stambesnis, kitas aukštas ir liesesnis, todėl ir jų pritaikymas yra skirtingas.
Ir viskas lieka kaip buvę. Stilius reikalingas tam, kad gautum pagrindus. Kad gautum to stiliaus pagrindus, reikalingas aiškus vieningas pavadinimas, o ne žmogaus pavardė ar pan.
Ką tu su tais pagrindais darysi toliau, tavo asmeninis reikalas. Jei užstrigsi pradinėje stadijoje (palyginčiau stilių su pradžios, na, blogiausiu atveju su vidurine mokykla), kai aklai kartojami judesiai, technika, taktika, dėl to, kad taip sakė, dėl to, kad taip rodė - tai tik tavo asmeninė problema. Jei iš to, ką gavai, pridėjęs tai, ką esi girdėjęs, matęs ir pajutęs, sukursi tai, kas tinka tau geriausiai - vadinasi, laikas praėjo ne veltui.
Žinoma, per anksti kurti savo stiliaus irgi neverta

Būna žinoma tokių, kurie palankę šešis mėnesius žino viską geriausiai, daug geriau už savo trenerius, kurie treniravosi ne vieną dešimtmetį, ir gali paaiškinti, kaip ką daryti ir kodėl... Bet po kokių ketverių metų treniruočių jau reikėtų pradėti ieškoti savitumų, tinkančių būtent tau...