Vot, jei galima, grynai apie tradicinio karatė sampratą, man šiandien smegenus apšvietė, bežiūrint kikbokso ar tai muay thai varžybas.
Atsiprašau, bet aš visgi varžybų sąvoka pasiremsiu, neanalizuodama, kas ten ką spardo vaizdinėje medžiagoje - iš esmės ji išties skirta ne aptarimui kas kur nukrito, kvailai ar ne kvailai, o tiesiog susipažinimui su tuo, apie ką kalbam.
Tai va, esmė tradicinio karatė - kova su savimi, ne su priešininku. Tas pasireiškia ir per varžybas, kurios vadinamos Shiai. Varžybos tradiciniame karatė yra treniruotė, per kurias kovotojas pasitikrina savo sugebėjimus ir padeda priešininkui pasitikrinti jo sugebėjimus.
Šiandien pasiskaičiau temą "Europa ir..." gerbiamo Pitbulio, kur buvo šnekėta daug ir ne į temą, bet kai kas protinga buvo pasakyta. Ir ne vienoj vietoj. Taigis po to darau išvadą, kad boksas, kyokushin karatė, "rukopashnij boj" ir panašios sistemos yra kur kas efektyvesnės
kovai su priešininku nei tradicinis karatė. Na, jei ir ne kur kas, tai bent jau tiek pat efektyvios - vėlgi pamatuoti sunku, bet man regis, galbūt ir efektyvesnės. Tačiau tradicinis karatė tiesiog tobulai tinka
kovai su savimi. Ko gera, tai ir yra jo esmė. Ta tikroji, nepaisant pokazūchų, šnekų apie mirtinas technikas ir griaunančius smūgius, kovą su keliais priešininkais iškart ir panašiai.
Dabar patikslinkim tą kovą su savim. Galima sakyti, kad ir kyokushinkai yra kova su savim, ir boksas - juk ten tokie krūviai ir t. t. Ir vis dėlto - ten kad ir varžybų esmė yra sužaloti priešininką, tiesa? O tai yra natūralus žmogaus siekis, kad to pasiektum, su savim specialiai kovoti nereikia - užtenka praleisti kokį smūgį, ir natūraliai norėsis atsikeršyti
Nepaisant nei priemonių, nei kokios nors special kovos technikos, nei dar ko - esmė bus sudubasinti kitą, tiesa?
O dabar palyginkim tradicinį karatė, priešpastatydami jį kitam karatė, kad ir Smauglio (Smaugly, jei rasite mano žodžiuose ką nors tinkamo savo karatė, prašom pasisakyti), boksui, muay thai, capoeirai, eskrimai, sistemai ir t. t.
Kadangi nesu visgi profas, tai paimsiu tai, kas man šiuo metu į galvą šovė, gal vėliau, bediskutuojant su jumis visais, ateis dar kas nors
Taigi: tradicinio karatė varžybų esmė:
1) Nesužaloti priešininko
2) Kontroliuoti savo užsidegimą, būti pasiruošus nutraukti kovą po kiekvieno smūgio (nes ji po kiekvieno bent kiek rimtesnio smūgio stabdoma)
3) Stengtis tuščiai nesmūgiuoti bile kur vien dėl smūgiavimo
4) Atliekant smūgį, stengtis atlikti jį pagal visas taisykles - taip, kad būtų galima atskirti, koks tai smūgis, jei Gyaku Zuki, tai Gyaku Zuki iš Zenkutsu Dachi stovėsenos, o ne Gyaku, Mavashi ir dar kokio nors Zuki mišinys iš neaišku kokios stovėsenos, neatitraukiant priešingos rankos (hikitė), jei tai Mae Geri, tai turi būti Mae Geri, pagal visas taisykles išmetant koją į priekį, suformavus pėdą ir t. t., ir smūgiuoti reikia pirštų pagalvėlėm, o ne tarkim pėdos šonu, smūgiuojant šiek tiek pasisukus į šoną, nes taip patogiau ir t. t.
(Beje, po visų tų varžybų bandžiau pakovot ant dūros su vyru pagal taisykles - tai yra, bandžiau pakovot pagal žalio diržo kumitė taisykles, kai blokuoti smūgį į dantis turi taisyklingu Age Uke, o ne bile kuo, ir kontrataka turi būti Gyaku Zuki, o ne bile kas, kaip sako savisaugos instinktas. Turiu pasakyti, kad man, atlankiusiai 9 metus, ir turėjusiai po to 3 metų pertrauką, to taip padaryti ir nepavyko. Nesukovojau su savim. Blokas norom nenorom gaudavosi kepštelėjimas per ranką, o ne taisyklingas rankos pakėlimas ir priešininko rankos numušimas į viršų, kontrataka irgi būdavo ne Zenkutsu Dachi stovėsenoje, o neaišku kame... Čia dėl to rašau apie save, kad neatrodytų, jog padaryti taisyklingus smūgius per kovą, nors mokeisi jų ilgus metus, labai lengva. Beje, visai nesiginčysiu štai dėl ko: neabejoju, kad kovai su priešininku mano blokavimas tam tikra prasme būtų naudingesnis nei tas taisyklingasis tradiciškasis, kurio reikalaujama per varžybas.)
Taigi ką mes turime? Per kovą turime intensyvų protinį darbą, bei kovą ne tik su priešininku, bet ir su savim. Kodėl? Todėl, kad reikia paminti esminius žmogaus instinktus apsiginti bile kaip, kad tik negautum į dantis ar kur kitur, todėl, kad reikia paminti esminius žmogaus instinktus gavus smūgį neduoti atgal, o atsitraukti, nusilenkti teisėjui, atvėsti, vėl pradėti kovoti, todėl, kad užuot mojavus bile kaip, reikia prisiminti visą išmoktą techniką ir ją stengtis pritaikyti, reikia maksimaliai kontroliuoti save...
O dabar paimam "netradicinius" kontaktinius kovos menus ir sportus. Varžybų esmė?
1) Sužaloti priešininką.
2) Kapot priešininką be sustojimo, kol anas nukris, nešamam ant adrenalino sparnų, daryt smūgių serijas ir t. t.
3) Stengtis smūgiuot kuo daugiau, netaupant smūgių, "apglušint" priešininką, neleist jam nieko padaryti.
4) Kiek mačiau kovų (galbūt mano nuomonė pasikeis po 20-21 dienos kyokushinkai varžybų bei 28 d. shotokan varžybų - čia mane galima nuginčyti, galbūt aš klystu), per jas nebūtina parodyti taisyklingus smūgius, taisyklingas standartines stovėsenas - svarbiau pataikyti į tikslą.
Ką turim? Toks sportas puikiai tinka kovai su priešininku. Bet kur jame kova su savimi? Su savo prigimtimi? Su instinktais?
Tai vat darau išvadą:
tradicinis karatė - tai toks karatė, kuriame kovojama su savimi. Jei žmogui kova su savimi nėra pagrindinis tikslas, vadinasi, jam reikėtų pasieškoti kito kovos meno ar sporto. Net ne todėl, kad jis negaus nieko tradiciniame karatė su tokiu požiūriu. Žinoma, kad gaus. Tiesiog jis dar daugiau gautų kitose sporto šakose. To, ką nori gauti.
