Nežinau, ar savęs nenuvertini. Nežinau, ar žiauri baimė leistų tau blaiviai mąstyt, pasirinkt protingą sprendimą ir tą sprendimą įgyvendinti - kad ir kalbant apie tavo minėtą pabėgimą. Gal net nesi patyręs iš tiesų žiaurios baimės, kai sukausto kūną, pakerta kelius, galva ištuštėja?
Nes, man regis, pavojaus suvokimas ir baimė - ne tas pat. Gal nusišneku, neežiiinaau... 
patikek manim... esu patyres kaustancia baime... kai net zada kelioms sek ateme. va ten tai buvo mustynes (jei taip pavadint galima)

jegovai

bet siaip turiu omeny kad IKI visada bijau

ir gan stiprokai

nemegstu sitoaciju tokiu... bet bijau tik iki tada kai prasideda pirmi zodziai ar veiksmai, po to tyla galvoj isijungia

as net bijau ir kai niekas realia nevyksta ir nera matomos gresmes... kartais daugiau kartais maziau, bet jei erdve nera man pakankamai saugi ir sava - bijau

labiausiai bijau kai viesumoj esu ne vienas, o su kitu zmogum uz kuri esu atsakingas

gal tai ne baime, gal tai savisauga... nzn

bet tas jausmas gyvena su manim nuolatos. visa laika norejau ji pasalint, bet jau susigyvenau ir priptatau prie jo. dabar jis mano dalis ir nebesuku galvos kaip ji pasalint

gal jis man kaily yra isgelbejas, as tik to nzn

gal jis kartais ir gadina gyvenima, bet reik tiesiog moket su juo susitart ir ji pazabot

nzn ar dar kamnors taip buna...