Vaikystėje apie 7metus stalo tenisą sportavau, teko apturėt šitą gėrį, staigiai augau, bujojau, o kojos sulenktos ir įtemptos buvo po porą h per dieną, 5-6 kartus per sav. Skausmas buvo iki tokio lygio, kad net ir labai nesmarkiai, voooos vos stuktelėjus ta vieta, vos ne iki alpimo. Sėdėti ilgai negalėdavau, tekdavo kojas ištiesti, nes ilgiau pabuvus, sulenkti keliai baisiai "per nervus grodavo". Dabar 24metai, tokio smarkaus skausmo nėra, ataugos likusios. Bet jei per kokį tai sparingėlį užtaikau į kelius, tai tuo sparingėlis ir baigiasi. Kelėnas ištinsta, skauda bent porą dienų. Klūpėti ant visiškai kieto paviršiaus negaliu iki pat šiandienos. Ant tatamio dar pusė velnio. Visuomet stengiuosi dėvėt apsaugas. Sąnario amplitudė nepilna, kad kulnu pasiekti užpakalį, reik su ranka "dasitraukt". Patarimas toks, kad tiesiog realiai reiktų įvertinti sau galimus krūvius, pasaulis dėl to suktis nesustoja. Smagių užsiėmimų kovos menų srityje galima susirasti apsčiai bet kokiu atveju. Kartais reikia tiesiog pakentėti. Sveikų žmonių nėra, yra tik žmonės be diagnozės.
Panaši situacija ir su riešais. Vienas jau operuotas, apie pusę "kubo" ištraukta skysčių. Pilnai nesilanksto, kas baisiausia, kažkas panašaus darosi ir su antru. Kaip daromi atsispaudimai ant delnų, jau pamiršau... Bet jei noras yra, kažką juk reikia daryti. Apsiriši, tvirtini, saugai, jei nėr ką daryt, darai intervencijas. Kitaip nebebus. Kartais darai pertraukas.
Trukdžių pasitaiko dažnai, ir visokių. Svarbu daryti tai, kas patinka, maksimaliai tiek, kiek gali. Rezultatų tas tikrai duos.
Atsiprašau, kad prikėliau tokią seną temą. Teisinė literatūra jau tuoj sapnuotis pradės, tai užsukau papostringauti čia. Labiau su savimi turbūt, bet man palengvėjo
