Pastebėkime svarbų faktą. Tai, kad daugelis kažką daro, dar nepadaro to kažko teisingu. Norėtųsi išgirsti argumentus, o ne rėmimasi autoritetais, pvz. "daugelis taip daro", "mano sensėjus man tai sakė", "karate taip daroma" ir pan.
Kovos meno mokymo metodika yra skirta kovotojui rengti. Man gražu žiūrėti, kaip atliekamos Kata, bet akimirkai palikime grožį ir estetiką nuošalyje. Kadangi Kata yra treniruočių metodas, manau galima pašnekėti apie tai, kiek tikslingai ir efektyviai jis rengia kovotoją.
Aš matau dvi su Kata treniravimusi susijusias problemas. Labai norėčiau išgirsti komentarą iš Karate atstovų, pageidautina - instruktorių. Išsiplėsiu, kad būtų aišku apie ką šneka.
Pirmoji mažiau svarbi. Kata metodas buvo lygintas su boksu, ir noriu pabrėžti, kad tai toli gražu ne tas pats. Pakalbėkime apie bokso kombinacijas ir kovą su šešėliu.
Kata požiūriu bokso kombinacijų atitikmuo būtų Bunkai. Esminis skirtumas - Bunkai yra traukiamas iš Kata, bandant ją interpretuoti, ką skirtingi meistrai, beje, daro skirtingai. Kitaip tariant, Karate imama forma ir bandoma ieškoti, kaip tą formą būtų galima pritaikyti. Bokse gi formuluojamas tikslas ir uždavinys, ir bandoma rasti optimalią techniką ir taktiką, kuri tą uždavinį išpildytų. Karate vertybė yra forma. Bokse vertybė yra ne forma, o technikos optimalumas - atitikimas iškeltiems reikalavimams. Bokse niekas netrukdo keisti savo techniką, pastebėjus, kad galima kažką padaryti geriau, kitaip smūgiuoti, kitaip judėti ir t.t. Karate gi tai reikštų Katos pakeitimą, o man neteko girdėti, kad Karate atstovai keistų Kata kaip jiems šauna į galvą. Na, o jeigu Kata nekeičiama, o keičiamas tik Bunkai, tai kyla klausimas, kodėl reikia Katoje šlifuoti neoptimalų judesį, kai galima šlifuoti optimalų.
Kata atitikmuo bokse būtų kova su šešėliu. Abiejų tikslas yra apjungti išmoktą techniką į vieną visumą. Skirtumas tas, kad bokse kova yra gyva ir jos metu yra formuojamas individualus arsenalas. Kovoje su šešėliu kovotojas yra laisvas pasirinkti veiksmų eiliškumą. Katoje to nėra. Bunkai ten yra sudėlioti vienas po kito iš anksto apibrėžta tvarka. Tą tvarką lemia ne situacija, kaip kad būna kovoje, o Kata, kuri pati savaime laikoma vertybe. Ją sudaro ilga veiksmų seka, kuri būtent tokiu formatu tikrai niekada nepasitaikys kovoje. Boksuodamasis su šešėliu gi boksininkas daro tai, ką jis darys ir kovoje su priešininku.
Antroji yra žymiai svarbesnė. Manau, visi žino, kad yra trys didelės bet kurios parengimo metodikos dalys. Tai 1) mechanikos įsisavinimas, 2) darbas su treniruokliais, 3) sparingas. Treniruokliai yra skirti tam, kad lavinti savybes, o sparingas tam, kad išmokti naudoti techniką esant pasipriešinimui. Suprantama, kad visko pamatas yra teisinga mechanika. Tačiau užsibuvimas toje pradinėje fazėje yra žalingas. Solo mosavimas į orą ar darbas su nesipriešinančiu manekenu reikalingas tik pačiame pradiniame etape, kol žmogus nežino kur yra kokia jo koja ir kur reikia nukreipti savo ranką. Aš, be abejo, supaprastinu, bet mintis tokia - jei žmogus negali teisingai atlikti technikos per 10-15 min., tai 1) jam dar per anksti mokytis tokią techniką (metodikos klausimas) ir 2) verta pamąstyti, ar tokia technika iš tiesų reikalinga (technikos efektyvumo klausimas). Jei žmogus gali atlikti techniką teisingai, jam tos fazės nebereikia. Technikai nušlifuoti reikia daug metų, tačiau ji šlifuojama ne atliekant Kata, o naudojant tuos veiksmus praktikoje - tai arba treniruokliai, arba sparingas.
Jei siekiama lavinti savybes, pvz. smūgio greitį, jėgą, staigumą ir pan., tai reikia dirbti su treniruokliais, o ne šlifuoti Kata. Jei siekiama išmokti laiku ir tinkamai smūgiuoti į priešininką, tai reikia dirbti su priešininku, kai jis juda, ginasi ir t.t., ir tai vėlgi yra ne Kata, o, tikriausiai, Kumite. Jei bandyti techniką šlifuoti ne praktikoje, tai nori nenori gausis taip, jog kažkas bus atliekama ne taip, kaip turėtų - dirbs ne tie raumenys, ne tuo momentu ir t.t. Juk praktika - vienintelis teisingumo kriterijus. Jei žmogus puikiai dirba su treniruokliais ir puikiai sparinguojasi, ar dar ko nors trūksta, pvz. gražaus atrodymo prieš veidrodį? Čia dar galima pradėti kalbėti apie discipliną, dvasingumą ir t.t., bet, rodos, jau pradžioje parašiau, kad mes ne apie tai.
Matau vieną vienintelį Kata privalumą.
Jei treniruojamasi Kata ir neprisirišama prie konkrečių veiksmų, yra šlifuojamas pats judėjimo būdas, "variklis", kurio pagalba paskui galima atlikti vieną ar kitą veiksmą. Karate yra universali sistema. Aš ir pats esu ne sykį demonstravęs, kaip tas pats judesys gali būtų panaudojamas labai įvairiuose veiksmuose. Šiuo požiūriu Kata ir bet kurios kitos "abstrakčios" formos, kurių apstu rytietiškuose, o ypač kiniškuose stiliuose, yra labai naudingos. Pabrėžiu, jog ne dėl veiksmų ar dėl eiliškumo, o būtent dėl abstrakcijos, kuri skatina kovotojo universalumą.
Bet yra vienas svarbus niuansas. Kata nėra vienintelis būdas tai treniruoti. Tam, kad atlikti abstrakčius veiksmus, nebūtina jų dėlioti chronologine tvarka pagal savo įsivaizdavimą. Maža to, kad įsisavinti bendrą principą, visai nereikia dirbti vien ant abstrakcijos - yra žymiai geriau atdirbinėti principą skirtinguose realiuose veiksmuose, taip užtikrinant ne tik principo įsisavinimą, bet ir pritaikomumą. Katos pritaikymu dar reikia rūpintis, o mano aprašytame variante tai gaunasi automatiškai, kaip būtina sudedamoji dalis.
Tokia mano pozicija Kata atžvilgiu. Abejoju kontrargumentais, tačiau esu pasirengęs ją pakeisti, jei pasimatys jog klystu. Tad laukiu komentarų.
