Taigi kad žmonės bijo. Vienas toks bachūrs rūkė pilnam prikimštam (!) troleibuse, toks iki 18 m, nes su keliais panašiais draugeliais kietas jautėsi. Ir aš ten buvau
. Tai aplink stovėję rimti suaugę vyrai tik nosis raukė arba tyliai burbėjo.
Neįtikėtina. Čia juk ne banditizmas buvo, kad reikėtų bijot, o paprastas chamiškumas, galima surizikuot ir sudraust, sakyčiau. Tą padariau aš, tiesiog pasakiau, kad išmestų. Sako, negaliu, trol. durys uždarytos. Sakau, tai kai atsidarys, žinok, ne tik ciza išlėks pro duris, bet ir pats iš paskos. Tai atidavė savo draugeliui cizą, tas per langą išmetė, dar paklausė manęs, ar dabar jau gerai. Sakau, gerai. Aišku, diena buvo, šviesu, tai ir nebaisu. Naktį tuščiam trol. nebūčiau rizikavus.
Vienžo, jei gali padėt, padėk. Bet prieš tai kiek įmanoma įsitikink, kad nesikiši, kur nereikia. Įsivaizduok, mafukai santykius aiškinasi. Visi vienodai subanditėję. Ar verta kištis su pagalba? Bet jei normalų žmogų muša, tada l. sudėtinga. Policija – suprantama, taip, visų pirma ji. Bet jie ne visada skuba, o pagalbos reikia iškart, juk ir užmušt gali. Jei daug žmonių (pasyvių stebėtojų
) aplink, o jėgos aiškiai nelygios, gali bandyt paveikt žodžiu, maždaug, ką, vyrai, darot, ne gėda keliems vieną mušt? Tokia banalia fraze.
Kartais užpuolikams „pramuša“, dažniau turbūt ne.
Bet gal tie pasyvūs džentelmenai aplink atsibus. Gali nesigėdydamas juos šaukt į pagalbą, žmonės kartais tik paskatinimo laukia.
Gali šaukt, kad policija atvažiuoja... O daugiau sunku ar net neįmanoma patarimų duot. Ką padarysi, jei jėgos nelygios...
Jei kišies, rezultatas gali būti 2 lavonai vietoj vieno, deja. Taip pat, kaip skęstančius gelbėja tie, kurie nemoka plaukti. Taip ir trise, būna, nuskęsta vietoj vieno... Bet stovėt, žiūrėt, kaip kitą muša, jaučiant savo bejėgiškumą, nerealiai sunku psichologiškai normaliam žmogui, tas irgi tiesa.
Bjaurią čia temą užvedei.
