Kaip manote, kodėl prof. ringe yra boksininkai, darantys nokautus ir turintys sureguliuotą smūgį (vos užkabino, ir priešininkas krenta), ir ten pat yra boksininkai, turintys tą pačią raumenų masę, greitį, bet nokautų jie nedaro. Kas trukdo jiems sureguliuoti smūgį? Galbūt kokios nors fiz. savybės? Bet... Svoris tas pats, kompleksija ta pati. Neaišku... Yra gi metodikos.

Klausimas labai įdomus, ir pabandysiu išdėstyti savo apmąstymus šia tema.

Nokautas kilęs iš žodžių knock out – išmušti, „išjungti“, arba iš knocked out – išmuštas, „išjungtas“. Reiškia būseną, kai priešininkas negali tęsti kovos – guli arba liečia ringo grindis ranka arba keliu, suskaičiavus iki dešimties, arba atlieka nekontroliuojamus traukuliuotus judesius, nesiorientuoja aplinkoje arba gauna traumą, dėl kurios tolesnė kova neįmanoma (techninis nokautas). Nors nokautai būna labai skirtingi ir ne visada susiję su sąmonės praradimu, dauguma žmonių galvoja, kad nokautas yra būtent sąmonės praradimas po smūgio į galvą, be kokių nors matomų išorinių pažeidimų – t. y., taip vadinamas „švarus nokautas“.

Sąmonė gavus smūgį į korpusą prarandama kur kas rečiau, bet skausminis šokas gali būti toks stiprus, kad žmogus tampa praktiškai bejėgis: negali ne tik atsistoti, bet ir atsitiesti. Tad tai neginčytinas nokautas: priešininkas negali tęsti kovos. Tiek negali, kad daryk su juo, ką nori. Be to, nuo stiprių smūgių į korpusą dažnai trūksta kepenys, blužnis, inkstai ar kuri nors iš pilvo didžiųjų ar mažųjų pūslių, pasaitų ar žarnų. Tad pasakojimai apie gana kankinančią lėtą mirtį visai nėra pasakos. Po tokio nokauto dažnai vemiama (ir su krauju), nevalingai ištuštinamas žarnynas ir šlapimo pūslė (dažnai irgi su krauju). Jo „švariu“ nepavadinsi. Vis dėlto toks „purvinas“ nokautas žmonėms visai suprantamas: stiprus smūgis, stiprus skausmas, pažeidimai, kraujas – viskas aišku. Bet aišku ir kita: kad taip užvožtum, reikia labai pasistengti, be to, šio smūgio pasekmės bus akivaizdžios ir sunkiai išgydomos. O „švariame“ nokaute nuo lengvo prisilietimo priešininkas krenta be sąmonės, bet po kelių minučių atsistoja sveikas gyvas, gal tik jausdamas nestiprų galvos skausmą. Mokėjimas taip smūgiuoti laikomas neabejotinu meistriškumu. Būtent taip mušti nori beveik visi.

Pakalbėsime apie „švarų nokautą“, kai nuo smūgio į galvą bematant prarandama sąmonė. Šiuo atveju turime aiškų „taškinio“ poveikio pavyzdį, apie kurį taip daug kalbama rytų kovos menuose, bet kurio pavyzdžių dauguma taip ir nemato. Tiems, kurie nematė: švarus bokso nokautas – tipiškas „taškinis“ poveikis. O jau nokautų galima prisižiūrėti iki valios, nors pažiūrėti maža – reikia pamatyti, patikėti, suprasti ir išmokti daryti patiems.

Nokautas – labai sudėtingas ir prieštaringas reiškinys. Net patys boksininkai negali tiksliai pasakyti, dėl ko jis įvyksta. Neretai nokautas pasiekiamas lengvai brūkštelėjus – bet lygiai taip pat kartais matomas ir ilgas, apčiuopiamai „užtemptas“ smūgis, netikėtai duodantis tą patį rezultatą.

Labiausiai šiandien paplitęs nokauto kaip reiškinio paaiškinimas

Smegenys yra gana puri drebutinė substancija, įsupta į keletą plonyčių apvalkalų ir plaukiojanti kaukolėje, tam tikrame skystyje. Smūgio metu šis skystis sugeria jo energiją, apsaugodamas smegenis nuo sukrėtimo ir pažeidimų bei nuo šiurkščių susilietimų su kaukolės sienelėmis. Vis dėlto stipraus smūgio metu tokie susilietimai įmanomi, tad smegenys sukrečiamos, deformuojasi ir iš dalies išsijungia (laikinai ar visam laikui) vienos ar kitos jų funkcijos, o žmogus paprastai praranda sąmonę arba ji aptemsta, atlieka nevalingus traukuliuotus ar automatizuotus judesius (boksininkas, patyręs nokautą ir esantis be sąmonės, vis mėgina stotis ar klydinėja po ringą). „Patogiausiu“ nokautui būdu toks sutrenkimas sukeliamas, kai kaukolė smūgio metu persistumia, smarkiai pasukus galvą. Smegenys, kaip ir galva, yra pailgos, ir šitaip pastumtos neišvengiamai „neįsipaišo“ į naują kaukolės ertmės padėtį. Pasukite ant stalo žalią kiaušinį – kažkas panašaus vyksta su galva ir smegenimis jose. Dėl tokio pasistūmimo smegenys smarkiai suspaudžiamos tiek kaktos, tiek pakaušio srityje. Rezultatas – amen, tai yra, ačiū dievui, dažniausiai nokautas, bet galimas ir pasitraukimas anapus... Vadinasi, daugumoje nokautų vienaip ar kitaip vyko toks horizontalus ar vertikalus sukamasis kaukolės postūmis. Tuo paaiškinama, kodėl taip lengva nokautuoti šoniniais smūgiais į žandikaulį ar aperkotais, kai „vos užkliudomas“ pats smakro ga­liukas – šioje padėtyje svertas tarp pasmakrės ir stuburo pats ilgiausias, todėl priversti kaukolę suktis taip yra lengviausia. Jei turite gerus smūgio įgūdžius, jėga, kurios reikia nokautui, iš esmės menkutė. Mano žmona, ganėtinai smulki mergytė, gana lengvu šoniniu smūgiu pasiuntė į nokautą pusantros galvos už ją aukštesnį vaikiną, užsimovusį šalmą su antveidžiu. Antveidis ir tapo tokios „sėkmės“ priežastimi – atsikišęs į priekį antveidis dar labiau didino kaukolės „sukimosi svertą“, ir posūkiui prireikė visai nedaug jėgų.

Be šios, nokauto priežastimi dar gali būti visas tuntas GALIMYBIŲ. Spėju, kad žmonėms įdomios ne galimybės atsidurti nokaute, o nokauto atsiradimo sąlygos, kurias jie pasitaikius progai mėgins pakartoti. Suteikti priešininkui GALIMYBES ir ATSIDURTI nokautuose turbūt nori mažai kas...