FightClub.lt - Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ (VIII)

Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ (VIII) Komentuoti

Tęsiame F. Griffino knygos įdomesnių vietų vertimą. Šią savaitę dar kiek apie psichologiją, o kitą antradienį bus paviešintas finalinis vertimas. Gero skaitymo.


 Krrrrrrrrrrrrraujas

 Aplinkui daugybė hematofobų. Oi ne, neturiu omeny žmonių, kurie bijo, kai vyras su vyru ten. Hematofobai yra tie, kurie negali matyti kraujo. Egzistuoja įvairūs šios fobijos laipsniai. Kai kuriems žmonėms tiesiog nejauku pamačius kraują, o kitiems išties nukrenta pulsas bei spaudimas iki alpulio. Pamąsčius apie visokias fobijas, kurios egzistuoja, šita dar nėra pati blogiausia. Žmonės su šia baime bijo kraujo, nes jis primena apie jų pažeidžiamumą ir mirtingumą ir tai nėra toks jau nelogiškas dalykas.

Asmeniškai man niekada nebuvo jokių problemų su krauju. Iš dalies tai yra dėl to, kad būdamas vaikas reguliariai gaudavau į galvą. Ir kai sakau „reguliariai“, turiu omeny kiekvieną savaitę. Rimtai, mane tiek kartų yra atspardę Džordžijos viešosiose mokyklose, kad mano mamai neliko nieko kito kaip tik išsiųsti mane į katalikišką gimnaziją. Kaip ten bebūtų, yra ir teigiama viso to pusė. Po to, kai vietiniai chuliganai yra dešimtis sykių pavertę tavo veidą į margutį, pradedi suprasti, kad šioks toks kraujo praliejimas nereiškia, kad jau balansuoji tarp gyvenimo ir mirties. Net jei ir palieki po savęs balutę gyvybingojo skysčio (to kito, čia apie kraują, šmaikštuoli) ant grindinio, supranti, kad tu vis dar esi čia.


Tuo metu, kai pradėjau mokytis aukštesnėse klasėse, būti sumuštam ir kraujuoti toliau išliko mano tvarkaraščio dalimi. Vienas kruviniausių mano šiknos spardymų įvyko rūbinėje, prieš pat krepšinio treniruotę. Persirenginėjau drauge su komanda ir supermenas sportininkas, kurio gyvenimo tikslu buvo tyčiotis iš manęs, pradėjo varyti tai, kaip mano šortai buvo per trumpi, o marškinėliai pernelyg aptempti. Jis varė ant manęs jau ne pirmus metus ir kažkas manyje tuo metu nutrūko. Žinojau, kad nesenai mirė jo motina, tad atsisukau į jį ir pasakiau patį keisčiausią dalyką, kokį buvo įmanoma pasakyti.

„Tau nuo to geriau?“ paklausiau, žiūrėdamas jam į akis. „Ar taip užsimiršti, kad kirminai jau ėda tavo motiną?“

Gana nesąmoninga, žinau. Bet man jau buvo atsibodę būti pastumdėliu. Jis iškart mane pargriovė ir pradėjo mušti. Strigau tarp suoliuko ir spintelių ir net nemėginau apsiginti. Jis trankė ir trankė man į veidą, o aš tik juokiausi, nes žinojau, kad nors ir kaip stipriai jis mane muš, aš vis tiek būsiu nugalėtojas. Joks fizinis skausmas negali prilygti tam, ką aš tik ką padariau jam. Kiti žaidėjai rūbinėje nežinojo kas vyksta, tad atplėšė jį nuo manęs. Nosis buvo sugurinta ir visur telkšojo kraujas, bet tai nedaug tereiškė, nes aš negalėjau nustot juoktis.

Ko gero geriausia nemėginti sekti mano keistuoju keliu kraujo link, kadangi greičiausia toks elgesys baigsis tavo šiknos ir veido atspardymu, dėl ko paskui gyvensi tokia kreiva išraiška kaip mano. Bet jei planuoji kovoti, kraujo baimė yra neabejotinas minusas. Aišku gal nelabai gerai ir mėgti jį taip, kaip Penn. Mačiau daugybę kovotojų, kurie turi šią baimę. Kai tik jiems pradeda bėgti kraujas, jie ima šluostytis veidą ir tikrinti kiek to kraujo išbėgo. Kartais jiems pradeda darytis silpna, o būna ir tokių, kurie tiesiog pasiduoda. Rimtai, mačiau vyrukų, kurie pasiduoda dėl mažyčio įdrėskimo ir nekalbu vien apie senus laikus. Taip pat mačiau kovotojų, kurie reaguoja per smarkiai, kai sužeidžia priešininką. Vietoj to, kad laikytų pjūvį tuo, kas tai ir yra – mažytė plėštinė žaizdelė priešininko odoje, kuri niekaip neįtakoja oponento galimybės kovoti (nebent, aišku, ji ant antakio ar virš jo) – jie elgiasi taip, lyg gestų oponento gyvybės liepsna ir pašėlsta smūgiuodami, tuo pačiu atsidengdami kontraatakoms. (Asmeniškai geriau jau kraujuočiau aš, o ne mano oponentas, nes nežinia kur jis buvo. Mačiau kai kurias moteris, kurias kovotojai dulkina ir, Jėzau šventas, tai baisu).

Faktas yra tai, kad nei tu, nei tavo oponentas nenukraujuos ringe. Vidutinis suaugęs vyras turi apie penkis litrus kraujo. Nukraujuosi puslitrį, gali kiek pasvaigti galva. Nukraujuosi litrą, ko gero jausiesi apsvaigęs ir pradės krėsti šaltukas. Tik praradus pusantro litro kraujo, kūnas pradeda išsijunginėti. Kiek yra pusantro litro? Na, trys bokalai. Bet čia labai daug kraujo. Šansai, kad iškraujuosi bent puslitrį iš žaizdelės galvoje, yra labai mažas, tad jei pradėsi justi, kad tuoj apalpsi ar širdis pradeda stoti, žinok, kad visa tai tik tavo galvoje. Patikėk, teisėjas sustabdys kovą kur kas iki tau nukraujuojant. Jei ne tai bent būsi pirmasis nukraujavęs ringe.

Kai susižeidi, reikia žaizdą kuo greičiau susitvarkyti. Aišku gali galvoti, kad atrodysi liuksiškai su surambėjusiu randu virš akies, bet randai silpnesni nei oda, tad šansai, kad randas atsivers, kai kitą kartą gausi į tą pačią vietą, yra nemaži. Paimkim mano veidą kaip pavyzdį – randai nusėję jį visą ir užtenką prisiliesti, kad pradėčiau kraujuoti, kas veda prie to, kad stebint mano kovas, atrodo, jog priešininkai turi antžmogiškų galių savo kumščiuose, kai vos prisilietus veide pradeda žiotis skylės. Tam, kad netaptum „kraujuotoju“, būtina žaizdas susisiųti. Jei kovoji UFC ar kitoje didesnėje lygoje, atitinkami asmenys greičiausia pasirūpins tavimi. Tačiau mažesnėse kovose yra ne visai taip. Pamenu sykį mane siuvo persirengimo kambaryje vyrukas, sergantis Tureto sindromu. Norėdamas, kad rankos nedrebėtų, jis turėdavo kartas nuo karto išsikeikti. Šūdas, blet, brangioji, blet, myliu tave! Jis keikėsi ir keikėsi, adata badydamas man odą. Šiaip jis pasirodė besąs gana geras siuvėjas, bet tokius ir panašius atvejus sutiksit mažesnėse lygose – gana neblogus tureto sindromu sergančius vyrukus, kurie turi išsikeikti kaip kokie jūreiviai, kad neišsiūtų Teksaso formos tau ant veido. Tiesą sakant nesitikėk, kad apskritai tave prižiūrės. Jei būsi kaip aš, kai pradėjau kovoti ir neturėjau pinigų ligoninėms, žinok, kad žaizdas įmanoma susilopyti su Super Glue, kurie ir buvo pradžioje išrasti būtent šiam tikslui. Norint tokių geto stiliaus siūliųm, nuo žaizdos nuvalykite kraują, suglauskite žaizdos kraštus vienos rankos pirštais ir patepkite klijais išilgai žaizdos. Didelė galimybė, kad randas nebus labai gražus estetiškai, ypač jei žaizda gili ir viduje reikia papildomo siūlių sluoksnio, bet jei visai nėra pinigų kartais reikia suktis.

Vištienos sultinys tavo kiaušams (padrąsinamasis žodis)

Asmeniškai aš labai savim nepasitikėjau, kai pradėjau kovoti, bet laimei turėjau slaptą ingredientą, dėl kurio tai neturėjo ypatingos įtakos – man buvo visiškai nesvarbios pasekmės. Pralaimėti man buvo gerai, jei gaudavau užvažiuoti kam nors per galvą. Man tai buvo įdomu ir smagu. Tačiau tuo metu gyvenau kaip iš „Logan‘s Run“. Jei niekada nematei šito filmo, jis apie idilišką ateities bendruomenę, kurioje kiekvienas gali būti kaip patinka laimingas, bet kai sueina trisdešimt metų, jie išsiunčiami į dar laimingesnę vietą, kas realybėje yra šunų maisto fabrikas ar panašus šūdas. Tikrai negalvojau, kad perkopsiu trisdešimt, tad kodėl turėčiau rūpintis dėl poros dantų ar kelių sąnarių. Tas rūpėjimas arba nerūpėjimas yra puiki kompensacija, kai trūksta pasitikėjimo, bet, kaip tai nutiko man, ji išoperuojama, kai sukanka 29. Jei tuo metu vis dar nepasitiki savimi, tau daugiau mažiau žopa.

Bet savigalbos (angl. self-help) knygomis nereikia kliautis (aišku nebent šituo skaitalu). Asmeniškai, aš manau, kad savigalbos knygos žlugdo Ameriką. Jos yra blogai dėl dviejų priežasčių: skaitydamas jas jautiesi blogiau dėl savęs, jie yra milžiniškas laiko švaistymas, kainuoja krūvą pinigų (va, matai, įdėjau tris priežastis vietoj dviejų - ubervyriška). Jei jauti, jog praverstų kokia savigalbos knygelė, kad padidintum pasitikėjimą savimi, žiūri į viską pernelyg komplikuotai. Svarbiausia atrasti problemos priežastį ir ją pašalinti. Atrodo gana paprasta, bet kur bepasisukčiau, žmonės mėgina siūlyti savigalbos knygą, kaip tas vyrukas, dirbantis vietiniame Subway. Jis didžiulis Tony Robbins fanas ir kiekvieną kartą, kai perku sumuštinį, spėja man papasakoti apie naują savigalbos knygą, kurią jis nusipirko ir kaip ji pakeitė jo gyvenimą. Man taip norisi jam pasakyti, „žmogau, tu dirbi Subway“. Vietoj to, kad skaitytum dešimtis tokių knygų ir išsirinktum, geriausiu atveju, vieną ar du naudingus patarimus, imkis analitiškesnio kelio.

Būtent tai aš dariau mokykloje. Kaip didžioji dalis penkiolikmečių ir šešiolikmečių paaugliu, praleisdavau visą laiką savo kambaryje, klausydamas Nine Inch Nails ir besipjaustydamas (juk tą liepia daryti dainose, ar ne?). Vaikščiojau į katalikišką gimnaziją, kurioje mergaitės vaikščiodavao su kasytėmis ir žygiuodavo aplink tose „ateik-ir-išdulkink-mane“ suknytėse, bet man trūko pasitikėjimo savimi ir artikuliacijos (nesu tikras ar čia tikrai tas žodis) su jomis pasikalbėti. Vyresnėse klasėse man galų gale nusibodo būti keistuoliu ir viskuo nepatenkintu vaiku. Jei būčiau ėjęs savigalbos knygų keliu, ko gero būčiau absoliutus lopas iki pat dabar, bet vietoj to aš pradėjau apsimetinėti, kad pasitikiu savimi. Kuo daugiau apsimetinėjau, tuo labiau savimi pasitikėjau. Čia kaip tas žaidimas, kurį žaidi bare – žinai, kur reikia kuo greičiau susirinkti dešimt telefonų. Nesvarbu ar pasikalbi su dešimt moterų ir dešimt sykių tave pasiunčia, tai tik lengvėja. Kai įstojau į koledžą, visi buvo kažkaip pasimetę, bet ne aš. Istorijos moralas – apsimesk ir tapsi tuo, kuo apsimeti.

Planas B nėra tiesiog greitos kontracepcijos tabletė

Manau, kad svarbu turėti atsarginį planą tiek kovoje, tiek gyvenime. Gerai būtų turėti netgi planą C, planą D ir planą E. Nereikia kasdien galvoti apie planus, nes kitaip nebesikoncentruosi ties planu A, bet geriau turėti keletą atsarginių ir pasislėpti juos kiek giliau galvoje. Galų gale, gali būti sudėtinga sukovoti tobulai pagal planą pirmą sykį kovojant. Man labai patinka jujitsu todėl, kad skirtingai nei kiti kovos menai, judesių ir sukabinimų įvairovė suteikia galimybę išvystyti antrinę ir net tretinę strategiją – eini į kimurą (darai viščiuko sparnelį ir užrakini priešininko ranką už nugaros), o jei tai nepavyksta, mėgini užlaužti ranką (t.y. padarai sąnarį ten, kur jo nėra ir lenki ranką į priešingą pusę) kitoje pusėje. Jei rankos užlaužti nepavyksta, galima mėginti giljotinos smaugimą (paaiškinti kas tai?) ar vėl mėginti eiti į kimurą. Mėgini vieną po kito dalykus, niekuomet nesijauti pasimetęs ir bejėgis, ir, galiausia, randi tokį kovos planą, kuris veikia.

Štai asmeninis anekdotas gyvenimiškos pamokos iliustravimui. Mano planas buvo tapti profesionaliu MMA kovotoju. Treniravausi kiek galėjau daugybę metų ir kovojau kaip galima daugiau kovų, bet buvau strigęs mažesnėse lygose, dėl ko, siurprizas siurprizas, neturėjau pinigų. Kartais net neturėdavau ko pavalgyti. Buvo sunku ir, ko gero, būčiau mėginęs kokią kitą sritį, jei nebūčiau perskaitęs Konstantino Stanislavskio knygos „Aktoriaus Saviruoša“. Nors knyga, tiksliau biblija (kai kurios savigalbos knygos patenka į biblinių kategoriją – tokia yra mano savigalbos knygų taisyklių išimtis) pirmiausia pataria kaip elgtis aktoriui, bet ten yra užrašyta viena gera istorija apie tai, kaip grupė piratų išmesdavo visą krovinį už borto ir sunaikindavo savo gelbėjimosi valtis prieš eidami į mūšį, taip atkirsdami bet kokį kelią pabėgti. Taktika atrodė gana gudri, nes iki paskutinio visi piratai kovėsi iš visų jėgų. Kokį kitą pasirinkimą jie turėjo? Arba jie sunaikina priešo laivą arba miršta mėgindami sunaikinti.

Stanislavskio pasakojimas man pasirodė kaip išties puiki taktika, kurią turėčiau taikyti savo gyvenime, tad taip ir padariau. Pasakiau sau, kad nesvarbu kaip nuskurdęs būčiau, nemesiu kovojimo. Dariau viską ką galėjau besitreniruodamas, kad kuo labiau tobulėčiau sporte. Bet tuomet patyriau gana rimtą traumą 2004m, kovoje su Edson Pardue, Heat Fighting Championship 2 Brazilijoje. Kovos pradžioje, jis smūgiavo kaire koja, o aš numečiau kairę ranką, kad smūgį užblokuočiau. Pajutau aštrų skausmą dilbyje, bet tuoj apie jį pamiršau, nes Edson pastoviai vanojo man veidą. Po kelių minučių aš jį pasiunčiau į nokautą dešine. Po kovos skausmas pradėjo stiprėti. Adrenalinas, šlapimas ir actas gali kiek sumažinti skausmą kovos įkarštyje, bet neilgam.

Nuėjau iki greitosios pagalbos punkto Brazilijoje, kas pasirodė besanti savaime įdomi patirtis. Pirmiausia, visi sėdėjo ant grindų. Buvo krūva laisvų kėdžių, todėl iškart pagalvojau DURNIAI! ir šokau į krėslą iki niekas jo neužėmė, bet dar iki susiliečiant su juo, supratau kodėl ant jo niekas nesėdėjo – jis visas buvo apvemtas. Tas pats buvo su kitomis kėdėmis. Vis labiau pykdamas ant kovos organizatoriaus, nuėjau iki priimamojo ir daviau seselei kyšį, kad kaip nors greičiau mane apžiūrėtų. Buvau nuvestas į kažkokį kambarėlį ir manęs atėjo apžiūrėti indiško gymio moteris, kalbanti britišku akcentu. Ji atrodė gana inteligentiška, todėl nurimau, kad būsiu tinkamai apžiūrėtas. Ji mane peršvietė, pasakė, kad mano ranka lūžusi ir kažką pakvietė, kad ją sudėtų į vietą. Vyrukas, kuris atėjo, nei iš tolo neatrodė toks inteligentiškas kaip daktarė. Jis buvo didelis, apkūnus ir iš esmės atrodė, kad visą dieną krovė plytas. Apsižvalgiau, akimis ieškodamas inteligentiškosios indės, bet niekur jos nemačiau. Išsigandau, bet neturėdamas pasirinkimo, leidau vyrukui užsiimti savo ranka. Kai jis baigė, turėjau didžiausią gipsą, kuris atrodė lyg dviejų metų vaiko suklijuotas popieriaus kalnas.

Kai tik grįžau į JAV, nuėjau pas gydytoją, kuris man pasakė, jog lūžis gana rimtas ir turiu darytis operaciją, kad būtų įdėta metalinė plokštė. Mano profesijos pasirinkimas paliko mane be draudimo ar pinigų (kartais mano atlyginimas buvo iš penkių skaitmenų, o kablelis ėjo iškart po trečiojo), tad pasidaryti minimą operaciją nebuvo šansų. O be to, kadangi negalėjau kovoti ir susilaužiau ranką, praradau apsauginio darbą.

Nebuvo taip, kad dėl aistros trūkumo pasakiau „gana“, bet kuomet atsiduri situacijoje, kai esi nuolat alkanas, ir aš neturiu omeny gyvendamas-studijos-tipo-lofte-ir-naktimis-srėbdamas-žirnių-sriubą varianto. Aš turiu omeny nevalgydamas-pusryčių-ir-pietų-kad-vakare-galėtum-nusipirkti-žirnių-sriubos-skardinę alkanumą. Norint išsisukti, reikia turėti planą B, kas, mano atveju, buvo tapti policininku. O planas C buvo grįžti į kovas (tai buvo daugmaž visa abėcėlė kiek tuo metu mokėjau, tad nebuvo jokio plano D. Dabar galiu nukeliauti beveik iki Z be tos dainelės). Aš vis dar svajojau, todėl, kai išgirdau apie pirmąjį Ultimate Fighter realybės šou, nusiunčiau savo pageidavimą dalyvauti jame. Kas buvo toliau, matei pats... O gal ne.

Jei iš tiesų būčiau išmetęs visą savo turtą ir sudaužęs visas gelbėjimosi valtis bei pasilikęs kovoti su lūžusia ranka, neįsivaizduoju kur būčiau dabar. Gali būti, kad vis dar kovočiau mažuose renginėliuose, pykdamas ant pasaulio, kad nepasiekiau to, apie ką svajojau. Ką čia žinosi. Bet atsarginis planas neturėtų būti kaip pasiteisinimas pasiduoti. Toks pavojus iškyla, kuriant planą B – per greitas pasinaudojimas juo. Turi būti nuoširdus su savimi – ar atsisakai savo svajonių todėl, kad supranti, jog pasiekei dugną (atrodai kaip Christian Bale iš The Machinist), ar tiesiog išsigandai iššūkių, pasidarė per sunku (bosas apšaukė ir tu pravirkai)? Tai klausimas į kurį turi atsakyti, o jei negali to padaryti nuoširdžiai, gali išmesti ir visas gelbėjimosi valtis (t.y. turėti tiek planų taip mandrai sužymėtų, kad jų būtų net su dviem raidėm ar raidėm ir skaičiais), nes greičiausia mesi viską iki kur nors pasiekęs ko nors. Patarimas: negalvok apie planą B kaip pasidavimo planą – galvok apie jį kaip apie plano A modifikaciją.

Atnaujinta 2015 rugsėjo 08, Antradienis. 14:18

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Naujausi komentarai

  • UFC 211 turnyre paaiškėjo dviejų čempionų diržų likimai
    • Rimtas Kentas
      Kokiose rankose, ką čia kliedi? Apskritai rimtesnio ...
       
    • qquruznikas
      ehhhh uztempe Junior dos Santos truputi,taip gerai ...
       
    • ilari
      Velnias zino kaip cia bus su shitais dviem. Kad ...
       
    • stebetojaslt
      KAžin ar Cainui būtų lengva. Pas Miocic arklio jėga ...
       
    • Specūra
      Pajėgiausias Cain vienareikšmiška i, tik per fuksą ...

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!